Mano eilės (ciklas)

I.

mano byrančios eilės
      taip primena pasaką
kur
    why not ir porqua pa...
kur rytai kartais ateina
          per---greit
    ir aš vis ne ta nata
sugroju finale
              kur kulminacija
                kur taip svarbu
    žinoti kaip
  gal aš ir ragana
    po truputį dalinanti save
  kalbu
        godas rokuoju
  ir skirstau vaidmenis
            jei ką,
    nes tai beprotiškai taip
      primena
spektaklį, kur
          byra stebuklais
  iš pienių dangaus
            kur niekas ir vėl
  ne (pa) vėluoja
    kur yra aš, tu
              jie ir mes.



II.

mano eilės kaip
    tylios kurpaitės
  pelenei bešokant
          (dar neišmušus
      vidurnakčio)
kai viską jau žinai, nors
  užsklanda nė nepakilo
ir visas pasaulis - -
  mažytis užburtas
arbūzas



III.

mano tekančios eilės
    kaip muilo burbulai
vis tyliai
    vis kyla
        vis jaukiai nudažo
lubas atspindžiais
    kaskart vis kitaip
jaučiu tą pat
            ilgesį
    ir vis kitką bandau
suieškoti
    rašydama tais pačiais
  keliais



IV.

mano drebančios eilės
  lyg sirpstančios
      vyšnios
              neatrastos dar
  šalies stebuklų sode
kur tyliai
  kikena varnėnai ir
      vakarais iškrenta
rasa
  kur dienos kaip
vaškas - - sustingsta ledu
      kur kraujas vis laša
ir būna graudu
    kur gėlės prinoksta
aistringais kvapais
  ir kur laiko nėra
nes jo ir nebuvo
                nes viskas kitaip
  kai sirpsta graudumas



V.

mano tyliai kvėpuojancios
  eilės - -
    maldaknygė besišypsančios
coliukės rankinuke
    češyro katinas - -
kažkur medžių gilumoj
ir tyliai taip vis
    nulyjant lietums
jo lieka vis mažiau
o tylios eilės
              vis laukia
esmės ir prasmės
kai tu tyliai sakai - -
      tokių daugiau nebebus