Skautas apie meilę

Buvo jam tada aštuoniolika, kai pirmą kartą buvo paskirtas vadovauti jaunųjų skautų būriui. Keletą dienų po šios žinios neapleido jo veido šypsena. Laikina. Tam būriui jis nesiruošė. Beveik. Na žinoma neskaitant į kuprinę įsimetimo surūdijusio puoduko ir negaląsto peilio. Daugiau jam nieko nereikia. A... Tiesa, dar kartais, jei nepamiršta, degalinėje nusiperka degtukų. Tačiau šį kartą to nepadarė. Nežinau kodėl. Neatsakytų ir jis. Išėjo jis anksti rytą. Kaip visad praėjo praėjo pro televizijos bokštą, daugiabučius. Išėjo į kelią. Nieko blogo negalvodamas kilstalėjo nykštį aukštyn. Praėjo puslavandis. Valanda. Atsisėdo. Atsigėrė šulinio vandens. Vėl atsistojo. Stabdė. Nestojo. Nestojo. Nestojo. Niekas. Jau buvo beprarandąs viltį, kai pro prakaitu pasruvusio veido kampą pastebėjo seną juodą mersedesą. Už vairo mergina. Jauna. Važiavo viena. Nežinia kur. Neklaususi kur važiuoja pajudėjo iš vietos. Ant galinės sėdynės gulėjo gitara. Šonai buvo apdaužyti, trūko vienos stygos, grifas senas ir šiek tiek kreivas. Nieko neatsiklausęs paėmė ją į rankas. Mergina nusišypsojo. Ramunė jos vardas. Man, kaip ir jam, kilo vienintelė asociacija - gėlė. Graži gėlytė, kurios lapelius skini ir kartoji stebuklingus žodžiu. Myli. Nemyli. Perbraukė pirštu per skygas. Jos suskambo, nors ir labai nenoriai. Paskui dar ir dar kartą. Pradėjo groti. Išėjo tik paskambinti keletą nesudėtingų kūrinėlių. Paskui išsitraukė kamertoną ir suderino giratą. Skambesys nebepriminė ankstesnio. Mergina dar kartą nusišypsojo. Šis tyliai ir labai paslaptingai ištarė pirmuosius dainos žodžius - sedėjo svajoklis kuopos viršynėj... Ramunė vėl nusišypsojo - "Šaunuolis, labai graži daina". O toliau kaip ir visada. Senas įgrįsęs scenarijus. Sprogusi padanga. Naujos nėra. Netoli matyti ežeras. Nebūtu skautas skautu, jei nesukurtu laužo ir neparuoštu esamos situacijos nakčiai. Ji, žinoma, atsisako. Motyvuoja tuo, jog mašinoje šilčiau, minkščiau, priedo uodai nekanda. Jis liko lauke. Iki aklinos tamsos jis sugrojo dar keletą dainų, pasikepė sudžiuvusios duonos, pakurstė laužą ir taręs keletą žodžių Ramunei palindo po eglišakių krūva. Rytas buvo šaltas. Laužas nebedegė. Kai ji atsikėlė, jis jau buvo spėjęs sukrauti laužą ir atnešti daugiau sausų pagalių. Pusryčiam vakarykštė dar labiau sudžiuvusi duona. Nieko daugiau. Saulė buvo jau aukštai, kai jiedu išėjo į kelią. Abu kelė rankas. Abu su liūdesiu veide jas leido. Ir taip valandą. Gal pora. Sustojo sunkvežimis. Kitas. Niekuo padėti negalėjo. Štai. Iš už kalno atbilda senučiukė volga. Numeriai lyg ir užsienietiški. Taip. Išlipa pilvotas rusas. Pasitaiso kelnes ir klausia kas atsitiko. Padanga. Šis kaip niekur nieko nueina ir iš pagažinės ištraukia savąją. Ši, matos, kiek ir apdilusi tačiau dar tikrai tarnaus. Pastato šalia mašinos iš šyptelėjęs įgriūna į savo volgą. Ši tik susvyruoja. Dūmų kamuolys ir volgos nebesimato. Kelias sekundes jiedu stovėjo lyg be žado. Paskui sekė Ramunės spiegimas kurtinantis visus miško gyvūnus be išimties. Tada jie draugiškai apsikabino ir puolė montuoti padangą. Ramunė visą laiką jį lydėjo akimis. Šis lyg kažką nujausdamas neatsisukinėjo. Be reikalo. Atsidėkodama Ramunė jį pavietė kalėdų pas ją į sodybą. Ir visiškai nesvarbu, jog tada buvo pats vidurvasaris. Šis nusišypsojo ir pabučiavo ją į kaktą. "Pažiūrėsim" - tarė ir pasiėmęs kuprinę įmetė ją į mašiną. "Važiuojam?". "Taip". Mašina pajudėjo. Po galais, jug jam tik aštuoniolika. Ko jis nori? Niekas nebeatsakys. Ramunė sėdo į mašiną ir mirktelėjusi akį pasuko raktelį. Jie pajudėjo. Nežinia kodėl, bet ji niekur neskubėjo. Visos mašinos iš eilės juos lenkė. Taip praėjo dar viena diena. Saulėlydį jie sutiko taip pat dviese. Prie jūros. Mašinoje su atviru stogu. Ant skardžio prie pat jūros. Netarė nė žodžio. Paprasčiausiai turėjo vienas kitą. Jam tik aštuoniolika, jai apie dvidešimt penkerius. Naktį jie praleido atskirai. Ryto laukė kaip retas. Jis prasidėjo ganėtinai anksti. Jis vėl pabudo pirmas, apėjo apie mašiną. Įsmuko į vidų. Pabučiavo į skruostą. Ši prabuso. "Labas rytas". Abiejų veidai nušvito gražiausiom spalvom. Tą dieną jie buvo daug kur. Keliuose miesteliuose, miškelyje, maudėsi jūroje. Niekada nepaleido vienas kito nei akimirkai. Daugelis sutiktųjų jiems pavydėjo tokio gyvenimo. Tačiau viskas, kas gerai prasideda baigiasi blogai. Viskas kas gera, turi tendenciją blogėti. Neišimtis ir šis kartas. Taip jie praleido dar porą dienų. Kelią, kurį galėjo įveikti per dvi dienas, šie važiavo beveik savaitę. Štai tas kelias. Iki stovyklos keletas kilometrų. Čia jis paprašė sustabdyti mašiną. Jaunieji pradės rinktis po poros dienų, laiko nebebus kada viską paruošti. Jis žiūrėjo Ramunei į akis. Ji taip pat. <...> Jis stovėjo kelkraštyje. Ji ranka parėmusi vairą. Jų žvilgsnį sugebėjo nutraukti tik prarūkstančių mašinų sukeliamos dulkės. Jie stovėjo ir žiūrėjo. Jis užsirašė jos telefoną. Ji - jo adresą. Nors kiekvienas žinojo, jog daugiau niekada nebepasimatys. Ji išvažiuoja studijuoti į tolimus kraštus. Jis, kone visas atostogas praleidžiantis ne namie, jau daugiau kaip pusmetį nebeturi lokalaus telefono. Kagi. Viskas. Tai kas buvo statyta kelias dienas sugriuvo per keletą akimirkų. Žinoma, tos kelios dienos buvo lyg sapnas, lyg svaja, lyg kažkas neįmanomo. Apsikabino. Pabučiavo. Jis užtrenkė dureles. Pridėjo ranką prie lango. Mašina po truputį pajudėjo ir ranka slydo nuo lango. Slydo, kol galiausiai liko kabėti ore. Vienui viena. Ji važiavo keliu. Skruostais ritosi ašaros. Šnuopuodama rankove jas nubrakdavo. Dar. Dar kartą. Jis ėjo keliu. Širdis verkė. Ėjo ir spardė akmenukus. Nekęsdamas jos, nekęsdamas savęs, nekęsdamas viso pasaulio. Priėjo stovyklavietę. Nejautė visiškai jokio pakylėjimo čia atėjęs. Buvo tikras, jog nejaus jokios laimės matydamas čia vaikus. Linksmus, judrius, besišypsančius. Žinojo, jog tokių jausmų kurie buvo jo viduje nebebus. Niekad. Jis atsisėdo vidury aikštės. Čia pat rastą šakalį sulaužė į keletą dalių. Padegė. Jų buvo vos keltas, tačiau ta liepsna gimusį nuo meilės virpančios rankos ruseno ilgai. Labai. Jis sedėjo ir žiūrėjo į liepsną. Kartkartėm užmesdamas pagalį. Pramerkė akis tik išaušus rytuj, kai keliu praskriejo mašina. Prabudo ir suprato, jog šiandien stovyklos diena. Neužilgo pradės rinktis stovyklautojai. O nėra net stiebo vėliavai. Jis išsitraukė peilį ir nuėjo prie upės. Ten rado medžio žievės atplaišą. Vėl grįžo prie dar vis rusenančios ugnies. Išskutinėjo vos kelis žodžius - "Aš čia buvau, ir manęs čia nebebus niekad". Pasirašė "/meilė/". Numetė tą skiautė ant žemės, o pats užsimetęs kuprinę ant pečių pataukė to paties kelio link. Matė kaip pro šoną prazvimbia besišypsantys stovyklautojai. Jis toks nėra. Ir nebus. Niekada. Sustojo toje pačioje vietoje kur dar vakar atsisveikino su Ramune. Velniava. Kaip jis norėtų tą prakeiktą laiką atsukti atgal. Bet. Sūri ašara ritosi skruostus. Bekrisdama žibėjo kaip perlas. Kaip neįkainuojams brangakmenis. pasiekęs žemę dušo lyg krištolas į šipulius. Į šimtus šipulių.



2002.06.2x  (c)  julius