Tėvas

Kai buvau jaunas ir pradėjau šiek tiek pinigų užsidirbti pats, nieko nesiųsdavau savo tėvui, nes žinojau, kad jis juos išleis smuklėje.
Kai tėvas paseno, ir grįžau į jo namus, mano neapykanta visam pasauliui buvo jau seniai dingusi. Išmokau suprasti ir užjausti. Gal tai ateina su gyvenimo patirtimi, kai pats susiduri su šiokiais tokiais nesklandumais, skausmu ir liūdesys tampa tavo nuolatiniu pašnekovu. Nejaučiau, kad artėja mano pabaiga, kad nenusakomai bėgtų laikas, nemačiau savo senyje savęs. Buvau dar jaunas, bet kažkiek patyręs. Gal greičiau subrendęs. Persipinęs gailestis ir švelnumas manęs jau nebepaliko. Tėvas jau išeidinėjo iš šio pasaulio, o aš jį pradėjau pamilti. Šiandien jam daviau keturias markes. Žinojau, kad jis vėl eis į Frico smuklę. Tegu. Keturios markės nesulopys supuvusio daržinės stogo, juolab, kad jis niekam nebereikalingas - arklį tėvas seniai pardavė, o karvė padvėsė pernai.
Mačiau jo krypuojančią tolstančią figūrą. Nenusakomas vidinis džiugesys nepaliko manęs, kad šį vakarą jis ras paguodą. Jo ištikima draugė ar sugulovė. Vyno taurė. Gal šiek tiek gaila, kad ne aš jo paguoda. Bet juk tiek metų buvau svetur, kaip aš galiu tikėtis, kad tėvas su dideliu džiaugsmu pasakos man savo varganą gyvenimą, jau beveik svetimam tapusiam sūnui? Dabar džiaugiausi ta laime, kad tėvas šį vakarą bus laimingas. Maža trumpa jo laimė mane svaigino ir šildė.
Ryte ruošiausi grįžti į Plaujeną. Bet tėvo namuose nebuvo. Žmonės jį rado mirusį smuklėje. Sakė dar tiek daug jis niekada nebuvo gėręs.