Kaimiškas lapkritis(iš ciklo "Lapkričiai")

Ryto rūkas prisirūkęs rymo prie artojų ariamo arimo,
Žiūrėdamas į pilką dangų, spindintį pelkynėj vieškelio.
Išgena ruduo paukščius, nes jie giesmėm nerado rimo
Ir kepurę, pilną lapų, lapkritis mojuodamas jiem iškelia.

Tvartai pasitikę gyvulius pernykščio mėšlo aromatais smirdi.
Vėjas susivėlęs klaidžioja viršūnėmis miškų, ten pasiklydęs.
Lietūs žemę visiškai nugirdę, neima nė kiek į savo širdį
Ir šalna per kaimą eidama palieka baltas sniego brydes.

Po belapiais medžiais naktys, tirtančios iš šalčio, guli.
Kepa duona krosnyje nustebusioj, kad virto į žariją,
Kaminas gripu susirgęs garą spjauna tiesiai į mėnulį,
Kurio iš alkio debesys begėdžiai ima pusę ir praryja.

Takelių žvyras žvarbsta, kai virš jo žiema lėtai atdrožia.
Iš paskos jai lieka, stingstančios ledu iš baimės balos.
Niekas, pats ruduo, nematė tokio stebuklingo kaimo grožio -
Gaila, kad lietums ir lapkričiui kaimietiškam ateina galas.