Pančiai

Obliuoja skiestos pievos miego kaulus,       
supančiotą galulaukėj užmiršta eržilą.       
Žvengimas skylutes danguj iškaulys.
Drugeliai laužo liepsną taško, tyčia erzina

iš kraujo klodų išvyniotą rožę.
Aklasis erdvę lazdele prakirs šešėlyje.
Tu pasitrauk – čia vėją upės drožia.
Irkluoja rūką vingės akmenys pašėlėliai

iš savo tirpstančios ligoj skaistybės
pro tavo žvilgsnį, degančias tvoras, į panages.
Vėžys, čiurlenimą tvirtai sugnybęs,
tave skylėta vienatve nokina vanagui,

iš pieno korio, išsikrapšto mintį.
Gudrutis tas, sustabdęs žemę, tąsyk mirusią!
Tu žirklėmis pagrok – reikės juk gintis,
kai maišą kirps ir sės naktis žvaigždėtą virusą

ant tavo vardo, pavardės ir proto.
Pradėsi abejoti, susitiksi pokytį.
Metus numesk, kiti norės kuprotis.
Užsiūtos lūpos suoks: vėluoji, vaike, mokytis.