gyvenimas negeras juodaakiams

Eilinį kartą sėdžiu pas tave ligoninėj. Tu šypsaisi, aš šypsausi, saulė šypsosi pro langą, ir mūsų pirštai kartais susiliečia.

Vėliau gaunu tavo laišką. Rašai, jog 98% esi tikras, kad neprasidėsiu su tavim, o visas viltis sukrauti į 2% - baisu. Bet aš prasidedu. Keistai šilta pasidaro viduje, nors už durų jau sausis, ir aš veju negeras mintis šalin, kai tu pirmą kartą mane bučiuoji.

Pasakoji, ką veiksim ir kur mane nusivesi, kai po operacijos tau bus viskas ok. Ilsiuos tavo glėby, bet žinau, kad operacija - labai beprasmiškas žodis.

Dar vėliau tu jau namie. Pavargęs ir piktas. Dažniausiai būni pavargęs ir piktas, nes tau beveik visą laiką skauda.

Tą dieną lauki manęs, maitini viskuo, ką labiausiai mėgstu, dovanoji gėles ir mielus niekučius. Sakai, kad taip galima žymiai naudingiau leisti pinigus nei pirkti vaistus. Juokiesi, o aš imu springti kiekvienu kąsniu.
Artiniesi prie manęs kaip pusiau prijaukintas žvėris. Tamsių akių klausiantis žvilgsnis ir atsargūs pirštų judesiai. Kambary taip šviesu, o aš visai nesidroviu tavęs. Šiurpsta oda, kai lūpomis ieškai pačių jautriausių vietelių. Rankos švelniai naršo ten, apačioje, kol laisvinu tave iš drabužių. Slenkiesi žemyn ir jaudini iki begalybės, paskui atsargiai ateini.

Skausmas irgi atrodo artimas ir savas, nes jį sukeli tu. Lėtai judi, pirštų galiukais braukdamas man per skruostą, kaklą, krūtis... Susipina liežuviai, ir virpėdamas baigi, trūksmingai kvėpuoji. O man gera jausti tavo kūno svorį bei įkaitusią odą. Pasibučiuojam dar, apsikabinam ir susiglaudžiam. Tu man pirmas, - sakau. O tu man paskutinė, - atsiliepi ir nusuki akis. Taip aš įsitikinu, kad tu žinai.

Namo aš taip bėgu, kad stotelėse manęs palaukti stoja visi autobusai. Tiktai aplenkiu juos, nes kuo ilgiau bėgi, tuo mažiau laiko lieka galvoti.

Tu būsi pirmasis nukritęs šio rudens lapas. O aš liksiu čia, kur esu, ir kiekviena kūno dalimi, kiekviena ląstele, kiekviena molekule jausiu, ką reiškia, kai nuo tavęs kažką atplėšia.