Moterys mano gyvenime

Nepasiekiama kaip krantas, atslūgus
                                              potvyniui,
kaip išmesta ant smėlio kriauklė,
pridėk prie ausies, tegul ošia gelmės
                                              paslaptim,
kai užslenka sunkios švininės dienos,
kai balsas slopus lyg artėjanti perkūnija,
kai man išnyksti lyg bulviakasio dūmas -
palengva, įstrižai, horizonto pakraščiu.
Moterys, tarsi ką atsiminusios, prisideda
                                      rankas prie akių
ir graudžiai suakmenėja tarsi skulptūros.
Kas atkerės jų sunkius
                                likimus?