Jie mylisi tyliai...

Jie mylisi tyliai
Ir geria saikingai,
Su gilia nostalgija
Žvelgia į laiką,
Sudrausmina gatvėj
Neklaužadas
Ir ryja aštrias
Ašarų ašakas.
Pradžioje buvo
Mostas,
Pastūmėtas į erdvę
Potencijos;
Dabar yra mintys
Kartais štilio,
O kartais tornado
Pavidalu.
Jų akys užmerktos,
O pirštai pamėlę
Nuo šalčio
Rezonuoja į
Amžinąjį ledą.
Kada beklausytų
Vargonų, ašaros
Trykšta kaip kraujas
Iš nukirstos rankos…
Jie baigia save
Dalindami
Labdaros žvilgsnius
Ir šnabždėdami
AMEN.