„Ateik širdele! “

Šiaip jau, aš žmogus – paslaptingas. Girdėjau, kad būna žmogaus gyvenime juodų periodų – duobių. Gyvenu vienas, turiu ūkį, pinigų. Kiek pinigų turiu – nesisakau. Be reikalo nešvaistau, nesipuošiu. Verkiant reikia gaspadinės. Prie ūkio darbo daug. Be to, ir šiaip, žinote, - širdžiai šieno nepaduosi.
    Nors esu paslaptingas, bet kai bėda prispyrė, įdėjau skelbimą laikraštin. Žodžiu, kad senis aš dar nesugriuvęs, kad ūkis didelis ir panašiai!.. Bet, kad daug dirbti reikės, – tai nutylėjau.
Ir pradėjo eiti, maršuoti… Aš jau pasiruošiau, kaip mokėjau, viešnias priimti. Kambarius pušų ekstraktų išpurškiau.
Atvažiavo viena tokia – aiškiai miestietė. Įėjo pro duris, nosį suraukė. Žiūriu – graži tokia iš pirmo žvilgsnio, o aš kalbėtis su jomis taigi nepratęs. Vis daugiau su karvėmis, kiaulėmis… Bet, žinau, kad reikia apie orą, gamtą, meną, muziką pakalbėti, tik paskui apie meilę ir kitus intymius dalykus.
Na, o viešnia sėdi, nosį rauko. Matyt, uoslė jos jautri.
          Aš jai ir sakau:
–    Vaikystėje su būgnu grojau; gražus oras šiandien, ir šilta, ir musės nesikandžioja, ir vėjelis ne nuo tvarto dvelkia… Kažin kiek laipsnių bus?..
–    Aš čia visų pirma, atėjau kaip moteris, o ne kaip termometras, – man atsako suirzusi viešnia, O be to, iš kur čia toks kvapas, lyg kažkas būtų po eglutėmis nusilengvinęs.
      Patys suprantate – nesusitarėme!..
      Netrukus žiūriu – kita per pievą atkulniuoja, mano šunelio, Kaukazo aviganio, atlydima. Šunelis ištikimas; jų turiu du. Kažkada brolis buvo atvažiavęs. Tai jie, išdykėliai, jam dvi padangas sugraužė.  Nuo to laiko, nesirodo brolelis daktaras be kaulų.
Bet moterims – ne motais, - tai drąsi padermė, kai vyro reikia. Tik įėjo į  trobą, kad pradės tarškėti. Net baisu!.. Aš net išsižioti nespėju.
Žiūriu į ją ir mąstau. Jeigu uždarytų burną, tai tikriausiai užpakalis sprogtų. Na, ir “šustra” bobikė. Kažkur girdėjau, kad beždžionės nepradėjo kalbėti dėl to, kad jų dirbti nepriverstų. Šitoji, matyt, atvirkščiai. Šiaip ne taip, trise su mano šuneliais, išlydėjome.
Netrukus ir trečioji apsireiškė… Patiko iš karto. Tokia vaikiškai naivi. Kai pažvelgė į mane, jos akių visur pilna. Jeigu kalbu – maloniai išklauso, žavisi, net rankutėmis pasišokinėdama nuo kedės ploja. 
Siūlo – eime pažaisti.
–    Gerai, – sutinku, – žaidžiame.
–  Žaisime slėpynių, – jį aiškina, – jeigu kartais manęs nerastumėte, tai aš lovoj, po antklodę, būsiu pasislėpusi.
Na, žinoma, aš ją gana greitai radau. Aiškinti nereikia, teko imti šliūbą ir visą kitą.
Maniau, kad man ankščiau buvo juoda gyvenimo duobė. Nė velnio. Nieko manoji ūkyje nedirba, tik kambarius tvarko, plauna, mano apatinius ir kojines kasdien ištrina. Kojas prieš naktį apuosto. Viską praplaut, praskalaut liepia. Pasipriešini – nuosavi šunys ant manęs urgzt pradeda. O po vestuvių, iš ryto supratau, kodėl jos tokios nuostabios akys – žvaira, pasirodo. Ir raukšlelės išlindo, kai veidą į pagalvę nuvalė.
Štai toks aš žmogus – paslaptingas. Bet širdį atverti norisi!!!