Boys don't cry

Mes visuomet susitikdavme sekmadienį. Jis sakydavo todėl, kad sekmadieniais neliūdima. Kitomis savaitės dienomis būdavome užsiėmę.
  Būtų lengva numatyti, ką dviese susitikę galėdavo veikti berniukai. Iš tiesų viskas buvo kiek kitaip. Tiesiog turėjome per daug laiko būti savimi, kad kartais nepasistengtume apsimesti, jog mergaitės mums nerūpi, kad džinsai nėra vienintelės tikros kelnės ir geriausios akimirkos nėra tos, kurias vėliau ilgai prisimeni. Tais vakarais mes susitikdavome ir leisdavomės į kelią. Žinoma, būtų buvę daug šauniau, jei būtume turėję automobilį, bet keliauti be tikslo galima ir pėščiomis.
  Jokūbas paprastai pradėdavo pirmas. Nesakau, kad jis šoko labai gerai. Tiesiog jis mėgdavo būti pirmas. „Visi, einantys po pirmojo yra priversti sekti. Seka tik tie, kurie nemoka bėgti. O bėgti yra svarbiausia. Juk visi žinome, kas nutinka, kai sustoji. “ Man ir dabar atrodo, kad jis mokėjo niekus paversti tiesa. Mano tiesa.
  Vieną vakarą, eidami namo, sudarėme sąrašą dalykų, kurių berniukai nedaro.
    1. Jie nesako, kad myli. Nebent reikalas labai svarbus.
    2. Nekikena.
    3. Nepasimetinėja, kad žiema yra puikus metų laikas.
    4. Nepasakoja savo sapnų.
    5. Berniukai neverkia.
  Penki yra geresnis skaičius už šešis, pasakė Jokūbas, ir mes baigėme savo trumpą sąrašą. Ėjome toliau.
  Kažkas yra pasakęs, kad mergaičių draugystės visada išskiria berniukų, bet tai netiesa. Berniukų draugystes išskiria realybė. Vieną sekmadienį supratau, kad man liūdna. Negalėjau apsimesti. Savaitės dienos man visad buvo svarbus rodiklis. Taip aš praradau savo sekmadienius be liūdesio. Lygiai taip, kaip ir tu.
  Nežinau, kas nutiko, bet kitą dieną pamačiau Jokūbą einantį gatve ir man pasirodė, kad jis stovi vietoje. Velniškai nuliūdau. Parėjau namo, užsidariau savo kambaryje ir pravirkau. Tik jūs nieko apie tai nesužinojote, nes berniukai neverkia.