Žvaigždžių skalbykloje

Skalbs mėnulis žvaigždes vandeny, o gal sąžinę,       
užkutentą randais, išlukštentą bangoj vakarykštėje.     
Per žvaigždynus brendu su upe susilažinęs:
jei paskęsiu danguj, išsiplaksiu aš nuodėmes rykštėmis.

Pamaitinsiu žeme, tik pražiokit man koserę,
Ratai Grigo pliki, turbūt, neriedėję dar kosmose.
Bėgs vanduo, vakarykščių vėžių neieškosime.
Nenulėks, nenugrims, pasigausiu jas rudenio posmuose.

O ruduo, gal pastojo – kaip storas revizorius!
Gauna kyšį žvaigždėm, susirinkęs lapus pasišalina.
Kas rugsėjį ir spalį aprūpino vizomis?
Įsakysiu sugaut ir gražinti etapais į Taliną.

Delčią graužia bangelės, tuoj užmigs aukso lapuose.
Aš užpyksiu šalna, rudenėlį susemsiu į skepetą.
Nežinau, kas mane gręš, bučiuos taip sušlapusį?
Nežinau, kam pyragą iš rudenio vėjo jūs kepate?

Spjaus mėnulis žvaigždes, dar šviežias, nesuvalgytas.
Sukalbėsiu padžiautu lietum rudenėjančius poterius.
Susirinksiu žibes, tas įmirkusias valkatas
Pakabinsiu pastogėj, pakabinsiu  kaip meilėje moteris.