Žmogus prie meno

Gyveno priemiesty žmogus prie meno.
Mokėjo piešti, juodrašty rašyti.
Dar ir dabar jį gatvės šunys mena
kaip mūs kultūros dalelytę.

Turėjo skonį, plikę ir beretę
ir vakarykštį kvapą jis turėjo.
Ant kaklo bitė, golfas nesuskretęs.
Šiek tiek žmogus, pats sau daugiau kūrėjas.

Daug vyno etikečių, etiketą
turėjo ir kitiems eilėm dalino.
Svajojo pamatyti Šančius, Kretą.
Kiek kartų išnešė jį net iš kino!

Žmogelis geras, toks šiek tiek prie meno.
Arti artisto, dar arčiau teatro.
Šnekėjo su savim,  žvake ruseno
viena kryptim, aukštyn link švento Petro.

Ir kilo dūmas virš Miškinio, girių.
Mintis nuklysdavo į Luvrą, Seną.
Net šunys ėmė kaukt, kai kartą mirė,
nors niekad jis, atrodo, negyveno.