Nelesiu trupinių

Nekudakuoju aš, kiaušinių jau nedėsiu.                   
Giedojimą gaidžių susimečiau į sąnarius.                 
Kapstausi žodžių kaubury, minčių svilėsiuos.
Pasineriu savy ir išplaukiu į Panerius,

į naują rytą, vakar dieną sudėvėjau.
Užkimšk ausis. Išdurk aky sekundės matmenį.
Sugrįžk į gastronomą, metų pardavėjau.
Apžiosiu laiką kaip patranką, ar dar atmeni,

kai orą kandom, išpuošėm rūkus perukais?
Žarnyną gatvių palikau trinties šešėliuose.
Tas pasimatymas viduramžius užtruko.
Mane ant ledo palikai, aš vargti kėliausi

šaknim kvadratinėm, lygtim be skaičių, ikso.
Turėjau vardą, net vardiklį, jokio minuso.
Dabar iškritusi suma tik nuliais tiksi,
ir pseudonimai slepia mus, liežuviai pinasi

burnoj, galvoj, ir dar aukščiau skylėtas rėtis.
Esu jau skersvėjais susiūtas, groju skiautėmis.
Kiaušinių jau nedėsiu – jais vis tiek užmėtys.
Prisimenu  – kaip tu ir aš lizde laimingai jautėmės.