Norėčiau į pasaką

Norėčiau aš patekt į brolių Grimų pasaką                     
ir ten užbaigt medum be pabaigos gyvenimą.           
Surinkčiau kelrodes – jos broliams galvas apsuka.
Išjungčiau laiką, kad neklaustų, ar pasenome

nuo didelės vienos nelaimės ar perkūnijos.
Ir nepalikčiau šalia kelio vargo vieškelio.
Raudona Kepuraitė girtųsi – mane įsūnijo,
nes nesurado vilko, amžių amžius ieškomo

šilelyje, pas Baranauską. Kelmus skrudina.
Man lenktųsi žemai žemai Batuotas katinas.
O lapei liepčiau viščiukus skaičiuoti rudenį.
Tegul prie rinkos dėsnių taikos, dirbti pratinas

ne tik per pilnatį – per paukščių derliaus jaunatį.
Spurdėtų aukso žuvys ir paklaustų lūpomis:
kodėl ne pasakoj jūs vienas kitą pjaunate?
Kodėl man norus žeriat? Ko jūs susirūpinot

žmonių krante, kai dužo pilys mariose?
Sapne regiu Jūratę: plaukia Nidos kopomis.
Gražuolė mieganti ant mano kaklo kariasi.
Nykštukai septyni pamoja – jokio sopulio,

pavydo nėr. Per sapną išeinu į dykumą.
Aš mažas princas taką kloju smėlio rožėmis.
Išeikime pelenėmis, jonais išvykime
į ten, kur pasakos užpustė mūsų požemius,

upes. Užtvenksime į jas sumetę trūkumus.
Sėdėsime be irklų liliputų valtyse.
Ir džiaugsimės - iš rūpesčių gyvent ištrūkome,
kur pieno upės bėgs per lūpas, laistys staltieses.