Atverčiam rudenį

Atverčiam knygą, atverčiam rudenį.     
Puslapiai gelsta, noksta, nusvyra.         
Lapas ant medžio žvilgsnį sujudina,
kai iš arimų renkasi vyrai.

Tokie surūgę, akys dirvožemy.
Nosys kaip bulvės, nosys į žemę.
Po to susėdam, kirminą drožiame.
Butelis stovi. O mes vis semiam.

Semiame balą, skęstame samtyje.
Košėj bulvinėj jau springsta spalis.
Nieko negėrėm, žodį sukramtėme.
Prakaitu sotūs. Reikia ir galim.

Galime rytą žadinti būsimą,
jei atsikelsim, jei taip bus duota.
Kelsimės, stosim, kartais  nugriūsime.
Vieną kaip lapą nušluos su šluota.

Lapą į kapą. Verkti negalima.
Kažką pasiųsim lietų baidyti.
Vėl iš žaidimo vieną pašalino.
Dešimtys laukia – žemė mažytė.