Rūkas tarp medžių.
Tavo nusegtos rankos, o Dieve,
tavo nusegtos rankos.
O mūsų saujose sniegas šyla.
Ir betoninės sienos užmiega.
Tavo šaltis - tai mūsų melodija, Dieve,
mūsų melodija.
Tylantys paukščiai šakose.
Mūsų šylančios lūpos, o Dieve,
šylančios lūpos.
O rankose skausmas negyja.
Tik geliantis vėjas tamsoj.
Tavo sniego tirpimas - tai mūsų melodija, Dieve,
mūsų melodija.
Rūkas tarp medžių.
Mes nusegėm tau rankas, o Dieve.
Pasiėmėm sau.
Dabar tik šylantys kūnai ir tirpstantis sniegas -
tai mūsų melodija, Dieve,
mūsų melodija.
„niekada nebuvau
Bernardinų kapinėse...
bet jeigu ten išties TOKS sniego tirpsmas...
tai tegu kūnai sušya!..
teatgyja garsai iš kadaise mirusių lūpų!..“
ką man šitas eilėraštis primena.. yra rasų kapinėse toks betoninis jėzus, kurio viena ranka nudaužta ir iš peties vietoj tos nudaužtos rankos metalinis strypas kyšo.. taj va man šitas eilėraštis primena tą jėzų žiemą
wintertime
maxui: nžn, man tai ten pavad. tik vietą reiškia. o dėl šefo :)) tai galima ir daugiau žodžių išmest, ar ne. tda nelix nieko, net nusvaigimo. tai čia kiekvieno reiklas, ką nori matyti ir kiek žodž. išmest;)
Nepaprastai skambantis eilius su Dievo vardu besikartojančiu. Ir visiškai nebanaliai. Kaip tik - užgriebiančiai. Refrenai sustiprina vidinę dramą. Labai pagirtina!
thanx, sinopt., už kritiką. aišku, aišku, čia primynei man ant uodegos. tik kokios dar ankstesnės poezijos atkartojimas? hem. jei ir atkartojau, tai tikrai netyč. ir nesąmoningai. toliau... paukščiai, medžiai..nu ir?? ('visi kiti bent jau metų eigoj parašyti eilėraščiai') visada rašiau, so what? kad įvertintum šį mano eil., reikia žiūrėt į kitus? dėl radijo stočių... kad neklausau aš radijos ir jų topais nesidomiu. ir dar neprisimenu, kada rašiau 'linksmus'. šis net nėra liūdnas, atvirkščiai, čia gi laimingos meil. eil :}melancholija nelygu liūdesiui. komentaras persunktas cinizmo ir, negalėčiau teigti, kad 'giebantis už širdies.' kita vertus, teisingas. taigi, jei kitąsyk pamirštum cinizmą, aš galbūt juo ir pasinaudočiau :P kritika - t.y.