Akimirkos muzika

Akimirkos, voratinkliais susiūtos, galvas nusuka.   
Atsispiria nuo rando išravėtoj mano sieloj.             
Per visą spalį aš cituosiu šlubo žiogo muziką
ir gydysiu žaizdas druska. Nuskęsta dienos mielos

biržely, liepoj, Nemune ant žvyno vagia vėgėlės.
Į kišenes aš kraunu auksą rudenio ir lietų.
Galėjau susikraut anos naktigonės  nuodėgulius,
bet taip skubėjau vasarą nuskint, nors protas kvietė

save išgirst nakčia, kai varlės gandrą keikė, plūdosi.
Nėra dabar gandrų. Tik aš pakėlęs baloj koją.
Spiriu mintis, o jos atgal sugrįžta tokiu liūdesiu,
kad norisi užart dangum, nors negimiau artoju

nesėjau spalio, net rugsėjo. Bet nupjausiu rudenį
atšipusiu dalgiu, žvangėjimu rasoj rugpjūčio.
Ant laužo bulvės giesmę spragsi, kiaurą gamą skrudina.
Geriau, kad negirdėčiau, kad kitur, kur šilta būčiau.