Kas paprasta - tas genialu. Kalbėk, Edvardai, ir toliau ūkiškai.
Labai norėčiau aš būti šio eiliaus autoriumi, bet atsisakyčiau paskutinio posmelio. Jis kontrastuoja su pirmaisiais. Vis tiek garsiai rėkiu ir aiškiai rašau - penketą. Man nesvarbu, kad tauta šiuo metu tave vertina 2,4. Būna, kad ištisos tautos klysta ...
mečiau akį į eilėraštį "malda". ten irgi yra to, bet - visgi subtiliau. apie kitus dalykus nekalbu, ten yra prie ko prikibt ar už ko paėmus visiškai sutrypt, bet ano nepavadinsi eiliuotu skelbimu. autoriau, tu paklydai. ne ten pasukai. gal nuotaika tokia. laikykis ir poezijos daugiau negadink.kitkas tavo sąžinei.
tikintis žmogus, imdamasis ką nors parašyti, turi pranašumą prieš netikintįjį. pranašumas toks: anksčiau ar vėliau jis gauna perskaityti, ir labai nuosekliai, gal net kelis kartus, vieną gerą didelę knygą. techniškai - knygų rinkinį. turiu omeny bibliją. tai perėjęs žmogus (ypač jaunas) turi daug iš anksto parengtų temų ir siužetų, metaforų, palyginimų, moralų, išvadų. tai labai gražu ir - taip neturi būti. niekada ir jokiomis aplinkybėmis. biblinėmis temomis taip pat neturi būti naudojamasi norint parašyti bent kokį eilėraštį, ir tokiu būdu savo grafomaniją pridengti tuo, kad esą daliniesi savo tikėjimo patirtimi, iš Viešpaties gautu gyvenimo džiaugsmu ir t.t. daiktus iš tiesų reikia vadinti tikraisiais vardais. net jėzus negali prikelti prasto eilėraščio. dar blogiau, kai poezija bandoma panaudoti evangelijos skelbimui. jei pirmasis atvejis yra biblinių linijų profanavimas, tai antrasis - poezijos profanavimas, ne mažiau smerktinas. autoriui pavyko išlaikyti mintį vientisą, kadangi jis iš pat pradžių tiksliai žinojo, ką nori pasakyti. tai ne poezija. tai sueiliuotas katekizmo puslapis.