Kaiminystė

Nubrėžk didelius tris kvadratus aplink savąjį
Ir įsikurk ten.
Dešiniajame tegul apsigyvena kaimynė - prostitutė su dukrele.
Kairiajame - muzikantė - atsiskyrėlė,
O tas, kur už tavęs - mergina, Antigonė, neteisingai gimusi.
Gyvensi bent jau įdomiai, kaip troškai.
Kasnakt girdėsi mažosios verksmą.
Ją palieka motina tamsias naktis vieną,
Susikrauna visus sargius į kišenę
Ir išeina į raudonųjų žibintų kvartalą.
Pareiti pareina.
O mažoji, šluostydama sūrias ašaras, vis klausinėja:
- Mamyte, mamyte, ar tau nenusibodo repetuoti naktimis?
- Mamyte, mamyte, aš... aš bijau likti viena, mamyte, ar baletas negali palaukti?
Prostitutės neatsparus, carinis akių tušas kaip visada ims varvėti,
O tu viską matysi ir girdėsi.
Bent jau bus įdomu gyventi.
O ta, muzikantė, balados savo gitarą nuo ryto iki varo, įsivaizduodama, kad Dievas ją paskyrė šventojo choro soliste.
Bandysi užsikimšti ausis, bet tas garsas jau tūnos giliai tavyje,
Purtys šaltas prakaitas, venos iššoks ant rankų, trankysi nematomas sienas ir šauksi, kad užsičiauptų,
O ši, nesuprastoji, galvodama, kad miršti iš malonumo, prisės arčiau vienkartinių sienų.
Bent jau bus įdomu gyventi.
Atšoksi nuo tos prakeiktos, grojančios sienos ir šliesies prie kitos,
O ten Antigonė žliumbia, kaskart pagalvojusi apie gyvenimą, kurį nugyventų rojuje, jei tik abortas būtų pavykęs.
Ji be rankos. Ir tą matai per permatomą sieną kiekvieną mielą dieną.
Jos mama mirė. Tada ji šaukė. Ir tu tą girdėjai,
Bet džiaugeisi, kad nustelbė atsiskyrėlės dainuškas.
Tiesdavai jai ranką padėti,
Bet visada ne tą, kurią ji galėjo ištiesti.
Bent jau bus įdomu gyventi.

Kaimynės žiūrėjo ir tik žiūrėjo kaip tave, „normalią moterį“, prievartavo gatvės bernas, parsivertęs ant lovos.
Šaukei, klykei, spardeisi, žliumbei, bandei paveikti žvilgsniu savo „nenuobodžiąsias“ kaimynes.
Įdomu buvo?!
Prostitutė ištiesė delną, kuriame buvo sargis:
- Gal reikia? - paklausė.