***

Vienoj dainoj, kurią girdėjau per radiją, merga dainuoja:

„Naktį nuspalvosim
Ugnimi ir šokiais,
Pasiliksim lašą
Meilės tamsoje.
Bučiniai svaigina,
Tegul akys juokias,
Šiąnakt aš laiminga
Tavo glėbyje“.

Ta merga, kaip spėju iš balso, negalėtų tiesiog man, nepažįstamajam (jeigu mes susitiktume), staiga imti ir leisti maigyti jos papus. O gaila. Man 17 metų, aš dažnai nematau didingesnio tikslo, kaip pamaigyt kokios mergiščios papus, na, žinoma, jeigu jos išvaizda ne baisi. Patys suprantat. Hormonų audros, šiuolaikinio jaunimo bruožai, visuomenėje labai iškeltas sekso kultas ir taip toliau... Didžiausias mūsų visuomenės malonumas... O koks gi gali būti didžiausias malonumas? Aišku, tai juk tik tas vienas dalykas. Nieks jam šioje ašarų pakalnėje neprilygs. Sakoma, kad alkoholikas, gerdamas šnapsą, jaučia malonumą ar kad narkomanas, susileidęs... Papasakokit bobutei. Tai tikrai neprilygs mano vertinamam dalykui. Pavyzdžiui, alkoholikas, gerdamas alkoholį, tenkina savo skonio receptorius, – tai juk gyvuliška. Išgerti. Tai vis maistas. Skaniai paėst ir kiaulės mėgsta. O vat tas lytinis... Sakot, tai irgi gyvuliška? Taip, bet ir ne. Gyvuliai neturi emocijų. Jiems tai vien giminės pratęsimas. O žmogus turi fantaziją. Jam tai – kone menas. Kartais tai gali tapti gyvenimo tikslu. Rimtai.
Džonas Lenonas, kuriuo žaviuosi, paklaustas, koks jo hobis, parašė žodį iš trijų raidžių. Ne rusišką, suprantama. Anglišką. Tik manau, kad jis padarė klaidą, susidėjęs su ta japone Yoko Ono. Ne, aš ne rasistas, tiesiog, mano manymu, ji nepatraukli. Kažkokia tokia senoka atrodė (jau tais laikais!). Galėjo Džonas susidėti su kokia angle blondine dideliais papais. Čia tai būtų gėris!..
Taigi. Pavasaris kai ateina, mūsų mokykloj pasipila, taip sakoma, panos trumpais sijonais, gundančiom maikutėm, pro kurias tiesiog vos ne persišviečia papukai. Atsiprašant. Tikrai. Na, nėra kur akis dėti. Labai taikliai vienoj dainoj pasakė grupė „Pompa“ (apie prostitutes): „Barbės smulkutės / Trumpais sijonukais / Ir papukus vos dengiančiom maikutėm“.
Kartą viena klasiokė (o ji gana sultinga, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) per pertrauką stovėjo prie lentos, kažką rašinėjo kreida, paskui atsisuko į klasę. Na, ir buvo apsirengus plona balta maikute... Sėdėjau pirmame suole. Man į akis tiesiog lindo jos papukai, tiesiog jau ne papukai, o tikri papai, kurie, sakau jums, tikrai buvo nemaži. Įspūdingi. Ir aš į juos žiūrėjau. Jie tiesiog prikaustė mano dėmesį. Kažkaip užsimiršau. Ji stovėjo visai netoli. Kažko paklausė kitos klasiokės. O paskui man kad mestelėjo:
– Kur tu žiūri?!!! Kur žiūri?!!! Niekšas!!!
Susigėdau. Net paraudau. Ką aš kaltas, kad jos „buferiai“ tiesiog patys lindo į akis. Jeigu jau turi tokius didelius, tai kam rengiasi tokiom aptemptom maikutėm? Ir dar stovi visai prieš pat nosį? Išties, tada susigėdau. Netgi įsivariau kompleksą: porą dienų negalėjau, prasilenkdamas mokyklos koridoriuje su merginomis, „kritiškai“ nužvelgti jas nuo galvos iki kojų (ką darydavau anksčiau). Dar pasakys ką...
Kartą lipau mokyklos laiptais iš antro aukšto į trečią. Viršuj buvo beveik užlipus kita mano klasiokė plazdančiu sijonuku. Jinai lipo skubiai, tad tas sijonukas tik plast paplast judesy, aš tuo tarpu buvau pakėlęs akis aukštyn, ir, oh my God, pamačiau jos... Šviesiai žali. Salotiniai. Triusikėliai. Ir ji pamatė, kad matau. Tik buvo kuklesnė ir ramesnė, tad nieko nepasakė. Ir gerai. Bet vis tiek buvo gėda. Tai štai kokie dalykai dedasi mokykloj, kai ateina pavasaris.
Prieš tris mėnesius susipažinau diskotekoj su viena mergina. Jos veidas gana dailus, nusprendžiau. Pašokom. Palydėjau ją namo.
Kitą kartą matėmės irgi diskotekoj. Kai šį kartą lydėjau namo, prisėdom ant suoliuko. Buvo jau vėloka, tamsu, žmonių aplinkui nesimatė, tad pasikalbėję nusprendėm pasilaižyti. Ir aš užkišau ranką po jos palaidine, norėjau pačiupinėti tai, „ką turi“, tik staiga jinai skubiai uždėjo ranką ant manosios ir pasakė:
– Ne, nereikia! Ten nereikia. Mane tik čia, – parodė pirštu sau į lūpas.
Norėjau paklaust, kas, po perkūnais, jai yra, kas atsitiko, mat kai kalbėjomės prieš diskoteką ir po, atrodė, ji man buvo ypatingai palanki. Buvo net apsikabinus man kaklą kelis momentus. Pasirodo, kartais merginos turi savų kompleksų.
Bet kodėl aš pradėjau pasakot tos mergos dainuojama daina? Vakar pas mane po pamokų buvo užėjęs draugas, vardu A. Jis gerai išmano literatūrą, pats rašo kažkokį „biesą“. „Radiocentras“ kaip tik tuo metu grojo tą dainą. A. pasakė:
– Och, bučiniai svaigina, girdėjai, sakė: bučiniai svaigina?
– Taip. Nu ir kas?
– Tas, kad tai juk... labai banalu ir nuvalkiota. Toks tekstas bevertis, banalumo požiūriu... Tik pamanykit: bučiniai svaigina... Ohoho! O seksas jos ar nesvaigina, ką?..
– Na, svaigina tai svaigina, kas čia tokio blogo...
– Tai ir taip visiems aišku. Be to, tiesmuka. Tik pamanykit: bučiniai svaigina. Bučiniai svaigina, – kartojo jis. – Ji apsiriboja tik jais? Neišradinga tuomet merga!
Čia aš pagalvojau apie tą, kuri ant suoliuko neleido man čiupinėti savo krūtinės.
– Bučiniai svaigina, bučiniai svaigina... – negalėjo nurimti A.
Kieme berniukai žaidė krepšinį, buvo girdėti kamuolio bumpsėjimas į aikštelės asfaltą. Jis priėjo prie lango, pasižiūrėjo ir pasakė:
– O jų ar bučiniai nesvaigina?
Tą dieną supratau, kad poezijoje, dainoje, tiesiog tekstuose tai, kas atrasta, suprantama, daugelio patirta, vadinama banalumu. Tai, atrodytų, nieko blogo, bet parašyk taip – tuoj pat negailestingi kritikai apšauks.
Ką gi. Laukiu rytojaus vakaro. Bus penktadienis. Susitiksiu su ta, kuri tąkart neleido... Šįkart ji pranešė, kad kai ateisiu pas ją (tėvų nebus!), manęs lauks neužmirštamas siurprizas. Va taip! O! Būtiniausiai reiks užsukti į vaistinę kai ko nusipirkti... Arba ne... vaistinėje reikia įvardinti tą daiktą vaistininkei, geriau jau į parduotuvę, – ten gali nebyliai įsidėti į krepšį, pavyzdžiui, šalia Coca-Colos, ir viskas!

2004-09