Be bobų ir be bobų vasaros

Dangus be pamatų ir debesys be plytų.     
Mėnuo pamiršo šįryt saulę pakabinti.       
Užsikišu vata skyles – o jeigu lytų:
nuskęstų žodis, praganyčiau tuščią mintį

Šešupės šoky. Bangeles kviečiu į krantą.
O jos pribėga, išsigąsta ir sugrįžta.
Kalbu lietuviškai: nenori - nesupranta.
O gal joms paskutiniui šokiui trūksta ryžto?

Ir taip ganau akis tarp debesų ir upės.
Tarp liepos karščių, bobų vasaros laukimo.
Į bulvienojų laužo dūmus įsisupęs,
šaukiu aš bobas, vasarą – gerklė užkimo

rugsėjo tyruose. Vagoj šalna pražyla.
Beveik kaip aš. Nematėte jūs žilo plikio!?
Ir aš dar daug ko nemačiau. Net spalio tylą
tik turgaus šnektose liečiau. Kaip bičių pikį

arbatoj negertoj. Net vasaros nuryti
nespėjau, nes drebėjo ji, po to atvėso.
Grąžinkit šilumą, nors mažą kruopelytę.
Kaip šuniui pliką kaulą. Pasilikit mėsą.