Šuniškai lyriška miniatiūra

Rudens kudlotas šunėke, kur tavo būda, kur lenciūgas? Vien blusos – ištikimos sugulovės – dar sprandą pakaso. Romus dievui po kojom gromuliuoji žinojimą, kad danguje tobulas kaulas tavo šuniškai kilnybei pažadėtas.
O mums liks duobės širdyse ir duobės atmintyje.

Uodega vygzt, liežuviu lyžt, ir išlėksi tekinas pavadėlį rankose mums gniaužyt palikęs. Kibtume tau į kailį, rautume kuokštais, bet įsakyta: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. “
Ką laidosim į duobes širdyse ir į duobes atmintyje?

Rudens kudlotas šunėke, angele nešukuotas, amtelėk žodelį už miesto sargybinius – mes šluotomis lapų neniekinsim, krapnojimo nekeiksnosim ir lenciūginius tavo, kaip savo vaikus, peržiem ant kelių liūliuosim už lango taip gražiai sningant. Labai prasmingai, labai intymiai sningant dideliam sniegui.

O pavasarį visas duobes paversim tvenkiniais su vandens lelijomis. Karšiams veisti.