Žvilgsnis

Ji paklausė Magdos
„Nori grįžti?“
„Aš negrįžtu į pradžią, pati taip sakei...“
„Ką aš sakau, tai dar ne viskas“
„Kokia šito pokalbio prasmė?“
„Jokios, visiškai, aš tik domiuosi, gal nori ko nors, na, supranti...“
„Aš negrįžtu į pradžią, gi sakiau...“
„Na gerai, tavo reikalas“
Tyla
„O mano akys bus vis dar žalios?“
„Net nežinau, niekada nepagalvojau, o argi tai svarbu?“
„Ne, tiesiog man jos patinka, viskas atrodo gyva...“
„Gyva? Nejuokink manęs“
„Aš ir nejuokinu, tik šiaip mąstau...“
„Na gal rasi to, ko ieškai, bet nepažadu...“
„O tu kada nors žvelgei į pasaulį žaliomis akimis?“
„Klausyk, man regis tai nesvarbu“
„Dar ir kaip svarbu, atsakyk“
„Neužsiminėju nesąmonėm, o be to neaišku į kur tomis akimis žiurėti“
„Ai, gal tu neturi akių? na bent jau aš nematau“
„Jei nematai, vadinasi ir nereikia matyt, vaikų darželis, greičiau prie reikalo“
„Aš tuoj, tik noriu dar turputi pažiūreti...“
Žalios akys žvelgia aukštyn, bet nieko nemato, nes yra negyvos.
„Nematau...“
„Laikas atėjo“
„Na tai eime...“
Tolstantys žingsniai aidu daužėsi į nebylią sieną, bet niekas jų negirdėjo, matyt, todėl, kad jų nebuvo lemta išgirsti...