Palėpėje

Palėpėje šėšėlis rangos. Sudėvėtos naginės.           
Ratelis be močiutės ir marčios skrynia be turtų.     
Jaučiuosi nuskriaustas, lyg pats save laike išžaginęs.
Ir nesušilčiau net jei židinį mama užkurtų.

O traukia magiškai seni daiktai mane į prietemą.
Galiu į lovos dulkes atsiremti ar nugriūti.
Prisimenu jaunystę dulkinom ir kūnais lietėmės.
Paskendom, bet ant kranto liko nebučiuotos krūtys.

Tada jau lova verkė, skundės, trypė uosio kojomis.
Nepasakyčiau, kad po to ištvirko ar paseno.
Pagailo jos, o šiandien gaila, kad jauni dvejojome.
Juk neišmokom pamokų ir nieks nesakė, kad tai menas.

Nusisuku nuo lovos. Negaliu žiūrėt į staltiesę.
Čia duoną tu raikei, o aš akim pagundą tavo.
Bridau aš į tave, po to ne savo upės valtyse
į rūką plaukėm, klydom, nors ant kranto trimitavo.

Pastogėj džiūsta irklas. Kitas mirksta tavo myliose.
Ratelį traukiu į save. O gal atsukti laiko ratą?
Ant mūsų lovos spinduliai kiti jau dulkėm mylisi.
Sprunku iš čia, nes laikas nepažįsta ir nemato.