Peizažas

Prieš daugelį metų, dar būdamas mažas
Mačiau- ant šio tilto senukas sustojęs,
Žiūrėjo į jauno pušyno peizažą,
Taip sunkiai statydamas ilstančias kojas.

Man bjaurios atrodė jo mėlynos lūpos,
Jo drebantys pirštai nuo šalčio sutinę, -
Keistai pasilenkęs- tarytum pritūpęs,
Kad, rodėsi, grožį pasaulio gadina.

Jis žvelgė į upę, į nardančią žuvį,
Į dangų, į saulę... Kažko, regis, laukė.
O aš- jam pribėgęs parodžiau liežuvį
Ir lazdą iš virpančių rankų ištraukiau...

Koks kvailas buvau. Koks velnioniškai paikas.
Juk toks nuostabus seno šilo peizažas.
Staiga... Gal netyčia? Padūkėlis vaikas
Apspjovė mane... Iš tiesų, - jis dar mažas...