Išeisiu į vienuolyną

Sekmadieniais pasaulis mane verčia vėl sugriūti 
ir noriu susitraukti iki liliputų dydžio.
Prasmės netekęs kūnas telkiasi į žodžių liūtį,     
ir mano upės vėl į kalnus ruošias paukščio skrydžiuj.

Aš niekas! Net žemėlapy esu nepažymėtas.
Išleis iš proto, eisiu ir neklausiu visko, nieko.
Per rūtų lysvę, vainikus, vainikėlius ir mėtas,
į ten, kur akmenys į daržą krinta, duoną riekia.

Ir užrašysiu visą turtą -  rudenį auksinį,
rytoj išeinant dovanosiu vėją pabalnotą.
Tu pasigauk jį pievoj, nes tik vėjas kelią žino
sekmadieniais, kai baigiasi manam pasauly protas.

Kokia prasmė jums nebylio manęs varpais klausytis?   
Dedu akis, nes jau pakaks dairytis savo teisių.                 
Dar negimiau, gal man atleis paklyst danguj mamytės -
į vienuolyną moterų rytoj žydėt išeisiu.

Ir atlekiu aš akmeniu į švento Dievo langus.
Bijau, kad per komuniją mąnęs ten neprarytų.
Rašykit laiškus, kaip gyventi žemėj, žmonės brangūs,
ir kuriame lange akis nuplaus pirmadieninis rytas?