Pro užuolaidas veržiasi Neišgerti žalios arbatos
baltų dulkių stulpai. likučiai rūdija moliniam
Kartu su snaudulio vėjeliu puodelyje!
glostydami smilkinius. Su jais rūdija stygomis
Išnyra laiko nugludinti aprištos mano rankos,
žmonių kaulai. ieškančios rankraščiuos
Bėga minutės, perlenktų per pusę natų.
o mirties vis nėra. Mano sapnuose šiąnakt
Tavo akis uždengė nebeplaukios fosforinės
smilkalai. žvaigždės.