Geluonis

Iš tavo geluonies, gyvatės išnarų           
šnypštimas raitosi į sielos deltą.             
Platoniškai – Piktoji, šliaužki, - ištariu
ir kojos nebandau iš šliūžės kelti.

Įgelk man veltui dovaną kalėdinę
po eglute nenukirsta, kol šiltas stoviu,
nes paskui tave kitos kobros pėdina
nuodais uštvenkti mano tako šlovę.

Vėluoji tu, jei taip ateis ir Vėlinės.
Nuodai neveiks, dar nuomonę pakeisiu!
Kol tu raitais, kol tavo akys mėlynos,
įgelk iš pareigos arba iš teisių.

Nuodai ištrykšta ir mane įkalina.
Tik nepaklysk tamsoj po mano venas! 
Lentelę ant širdies „Įeit negalima“
numesk, užeik ir nesukauks sirenos.

                  ***
Nuo ko mes slepiam žemėje numirėlius?
Mane sugeltą kelkite į pušį!
Kaip žemė žmogų gelia jau patyriau aš -
mylėjau meilę, o mane ji mušė.