Mozaikiškos senamiesčio alėjos,
plati, žila jų veteraniška kakta,
šimtai raukšlių, grovelių aksominių
ir puritoniškos povyzos atmaina,
voratinkliais apkaišioti žibintai
šalia sūrių, žvynuotų valkatos delnų,
šalia apatiško praeivio žvilgsnio
ir kvailo piligrimo šuniškos akies,
kaulėtos gatvės dūstančios nuo žiogo
lyg kurtizanės siūlo daug už nieko sū.
Apkerpėjęs likimas uosio ložėj
obuolmušį lokomotyvą pasamdys,
nuvilks istorijos stotelėn viską,
abejingumo geležinkelio laidais...