Čia ir dabar

Jos čia ir dabar - audrą juoku nubaidę,
nustebęs dangus smalsiai žiūri pro tylą,
iškėlę rankas į žydrynę - tik žaidė,
tik džiaugės, nematė lietaus. Tegu kyla,

Jos čia ir dabar, žarsto strazdanas saulės,
te laigo plaukais tas neklaužada vėjas,
jos siaučia kartu - atvirai, be apgaulės,
o brėkštantis rytas išbudina fėjas,

Jos čia ir dabar, net jei naktį užpustė,
kol brido ji toliais, per pūgą ir šaltį,
jos žvilgsnius surems - jeigu galit, nupūskit!
Ir tyliai stovės, kol atšildys ir viltį,

Jos trys - kaip viena, žodžiai slepiasi droviai,
nes mintys greitesnės. Kai kyla delčia
pažvelk į išliekančių šypsenų srovę,
pažvelk ir suprasi. Dabar mes. Ir čia.