Šimtametį sodą kerta

Pagirioti vyrai šimtametį sodą kerta -                     
vakar kirminą vyne skandino, stalą graužė. 
Vėl galės sutemus plakti dulkes nepragertas,
sodą uostyti prie kirviais išbučiuoto laužo.

Abejingi, iškeistais veidais, ne savo rankom
ir kamienais, pykčio nugenėtais, orą skina.
Į metus, kaip į šaknis išrautas, žvilgsniai trankos.
Kur prašyti, kad atgal atsuktų šitą kiną?

Ar visai išjungtų. Ar išjungtų vynas vyrus?
O gal obelis į rūko maršką suvynioti?
Vyšnios kriaušes apkabina, o po to nusvyra
kaip šlagbaumas priešais paskutinę stotį.

Dirigentai kirviais paklusniųjų chorui moja.
Gal kurti? Negirdi? Medinukai rauda piano.
Pats žadėjau - išsivesiu tėviškę į rojų!
O mane kas išsives, kai būsiu senas?

Be šaknų nuvyst išeinam miesto piligrimais.
Skiedros sulą teškia, pagirias ilgas gesina.
Kerta ašmenys per atmintį, per išėjimą.
Kaip sukišti sodą man į lagaminą?