Ir perplėšia tada virš gatvių orą
per didelis rausvumo
Svoris:
priešpaskutinę dulkę užgula
ir šulinių dangčius -
tiktai ša li gat viais
dar ret kar čiais
prabėga katės.
Suluošinti žiogai,
be kojų,
stoja groję.
Smilksta debesys,
sunkias žara,
šermukšnio lapais nušnara.
Atvėsus -
uogų nebėra.
Nuo Šiaurės vėjų kaito,
raitėsi padūkę:
kamienų gyslomis,
šaknų plaukais
per kraują
sprogdino pumpurus
ir kraują
lyg sakus lipino saujom,
vėlė - glostė,
paliko šakose. Nunoko.
Vėjo klostėm.
Valtys su laužais - į tolį.
Nuo tada ir vėl suklydo - pasiklydo groję
irklais
kabindami maldas,
į dangų atsilošę,
ištempė stygas
ant kaklo odos.
Rodos, pilnos saujos, godos,
išsipildę sklidinai,
po antakiais tiško rūgščių -
sumirksėt negalėjom,
daug tuščių
vis ant skruostų lašėjo.
Įkaitę šermukšniai
paliko įdegusias strazdanas.
Kekėm.
Sudieu.