Ant stogo, bėgant nuo kasdienybės

Ant stogo užlipus
užsispyrimą demonstruoti,
kaip moki nepasiduoti.

Nuogybių neprisidengus,
krūtis leisi saulės spinduliui glamonėt,
juk jo lytėjimai
šiltesni nei rankų.

Šilumoj prinokusios lūpos
prašosi suvilgomos vėjo
Taip lėtai dėmesiu užliūliuota,
užmiegi debesimi apsiklojus.

Ryto rasos nubučiuota
pabundi, pažadinta tėvo,
praeinančio švilpaujant
tavo melodiją...

Laikas leistis iš padebesių,
dar vaikai nemaitinti,
ir ryto gaiva
nepadalinta po lygiai.

Surūdijusi rutina
atnešta kasdienybės.
Leidiesi kaip šešėlis,
vėl eini takais -
seniai pramintais.