elegija

Kiškis išspjovė Stimorol, žvilgterėjo į paliktą spirą ir nudūmė priešingon  kelio pusėn, prieš tai paleidęs tris nepadorius žodžius ir užsisagstęs kelnes.
   
    Aš užsisegiau savąsias, išspjoviau seiles ir nudūmiau

    Aš  miške!!! Iš kart mano veido bruožus iškraipė palaimingą dvasios būseną išreiškianti šypsena, kurios išmokau iš žmonių, kuriuos keletą kartų mačiau ateinant į gėlių parduotuves, iš dusulingų sektantų, kuriuos matydavau komunikuojančius su dievuliu ir žmonėmis miesto gatvėse, ir iš eilėraščių, kurie prasideda žodžiais “Ruduo, pavasaris, vasara, žiema”, kuriuos skaitant yra privalomas aikčiojimas. 
    Ankstesnė depresija nesibaigusi kokias tris, keturias dienas, kažkur pranyko, ją pakeitė lengva euforija.  Gal dar daugiau - į viską žiūrėjau susikaupęs, rimtu, pakylėtu žvilgsniu. Džiūgavau, mano metai manęs neslėgė.


    Pro mane ką tik prastraksėjo dvi Raudonkepuraitės, t. y. mergaitės,  kurių dailūs raudoni stringai gaubė jų dailias ausis. Pamatęs jas ir juos, dar labiau pradėjau džiūgaut, kad manęs neslegia metai ir kiti įsipareigojimai

  Jos buvo pirmos kregždutės, už keleto žingsnių pamačiau senuką, kuris kažką rodė  joms išskleidęs lietpaltį, o dar kiek vėliau bėgo  nuo krūvos jaunuolių, kurie šaukė “gaidys, gaidys”.

  Praėjo krūva jaunuolių ir jaunuolių - jie buvo labai žavūs, apsirengę ryškiaspalviais drabužiais, labai laisvai bendravo. Tačiau jų žavesys, ir ko gero visos turėtos žinios prapuldavo, kai jie atsiskirdavo nuo  saviškių burelių.
  Ko gero, jie nepakeis lunatikų bažnyčiose, bet įvairūs nauji sindromai suluošins ir iškraipys jų dailias figūras, o gal ir ne. Progresas juk.
Kaip progreso ženklą suvokiau ir tai, kad sveikinantis reikia žiūrėti kur nors į tolimiausią šoną.
   
    Jie visi mokėjo puikiai leisti vieną garsą - "mmm, mmm, mmm", kuriuo atsakydavo į bet kokį klausimą. Dėl to likdavo tik žavūs. O mergaitės - Raudonkepuraitėmis.
   
    Mergaičių gerosios  savybės nuo to nenukentėdavo - kaip bebūtų, jos ir toliau šypsodavosi, balti dantys žibėjo, šviesūs gelsvi plaukai plaikstėsi vėjyje, liežuviai maldavo niekus. Jos taip mielai šypsodavosi, kad dar kart pagalvodavau, kad žiauriai gerai, kad manęs neslegia metai ir įsipareigojimai

    Kad liežuviai maltų ne niekus, jos kramtydavo gumą arba raudavo dobilus.
Staiga supratau, kad begalinė akceleracija, ir visą kitą apėmė visus, kad esame motinos žemės vaikai ir anūkai – nes kiškiai valgo gumą, mes valgom dobilus, o priklausydami žinduoliams nesiskiriam per daug nuo triušių.