Mylėkite mane už protą

Jausmus išmeta, todėl nubrėšiu bent padorius rėmus, taikydama į prozą. Tegu Vakaras išsitemps ir paliks ertmę mažai miniatiūrkai. Gale jį surasi truputį vėliau nei suradau aš.

Aš taip noriu.

Susirinko Vakaras man į saują. Lėtai nusileido ir atsitūpė.

Susėdu prie lango. Atspindyje tik aš matausi. O iš tiesų aš – maža minia.

Jau kelintą dieną dilgčioja kairysis petys. Bet pasakyti apie tai vis nėra kam. Viena skubiai siūlo dvokiantį Ben Gay tepalą. Kita sako nedirbti kaip jaučiui su tais kompiuteriais. Trečia įpykusi išvanoja priekaištais, kodėl aš vis dar nepasirodžiau manualistui. O manualistas lieps mesti rūkyti ir kas vakarą bent valandą pasėdėti prie židinio. Aš juos kiaurai permatau.

Aš juk tik šiaip kažkam sakau, kad skauda. Aš tik kalbu apie save garsiai. Nedažnai gi – garsiai, apie save. O tau taip nebūna, kad norisi ką nors ištarti, ir tiek? Man patarimo nereikia. Ypač liepimo: kas vakarą įsakau Jums pasėdėti bent valandą prie židinio. Aš neturiu jo, Manu Aliste. Viskas ką aš galiu, yra išsitraukti iš kojinės butukui taupomų pinigėlių kelis žvangančius ir nusipirkti dar žvakių. Įžiebti viena ranka (juk kitoje – sauja Vakaro) ir šildyti akis. Lėtai prisitraukti prie ugnių visu veidu. Bet ne per arti. Per arti svilina. Kaip ir savęs pažinimas.

Kas dieną bandant įskelti žiežirbą ir įsižiebti gražiu ugningu gyvenimu, manęs nuskyla, nuskyla, nukyla…

Toks metas, kad ir kitas nuskelia kampą manęs. Tai klausimu. Tai nustebimu.

“O ko tu čia ari? Jau diegliai įniko – tokių metų! Taigi važiuok, dirbk – tokie pinigai! ”

Tiesa, aš niekada ten nebuvau, kur nenoriu važiuoti. Tačiau kai kumšteliu alkūne Vaizduotei, jinai man vis rodo tą patį. Rusvų išbukusių plaukų kaltūną B.

“Carpe diem, my dear! ”

O tau patiktų stiklinis karceris ir apie smilkinius įdiegtas mikrofonas? Svetimo oro mieste, kur žmonės kalba net ne paukščių kalba, ir nėra nė vieno bent kiek pažįstamo akmens…

Aš gi vis dar pasilinkčioju su savo siela. Labai trumpam, prieš pat miegą. Nubraukiu jai gelsvus plaukelius nuo kaktos, ir linksėdama žadu, kad vieną dieną ji nubus, ir jai apie smilkinius glostinėsis švelnus jūrinis brizas. Arba paprastas kaimiškas vėjukas. Kad aš jos nepalinksiu nė vienai kompiuterinei sekundei. Kad ji galės srėbti dangaus tiek pusryčiams, tiek pietums, tiek vakarienei. Į valias…

Mes raukom nosis, girdėdamos vaikiškus klausimus, kodėl mes būname taip, kaip būname. Kartais šmėsteli – bet tik šmėsteli – Mintis, kad mums nepatinka ponas Protas. Tikriausiai dėl to tik akimirką mes šitai pajuntam. Nes kai tik toks jausmas išsprogsta į mintį, ponas Protas ją iškart griebia dantimis. Kita vertus, ponas Protas uždirba, ir mūsų Kojinė turi kuo misti.

Ponas Protas kaip tik prašosi prie mygtukų ir tuoj porins, koks jis lieknas frakuotas džentelmenas su tviskančiu cilindru, koks jis taiklus ir tikslus, koks jis šioks ir dar anoks, koks jis… “Ar iš balos tas gražumas mano prigimimo?! ” Aš jį gi kiaurai permatau!

Visas Sielos ir mano priešiškumas prieš poną Protą tikriausiai dėl to, kad jis gerai užlaiko savo meilužę Abejonę. Čia aiškiai slypi šaknis. Juk kai Abejonė padraskiusi man skudurus savo ryškiai lakuotais nagais užsnūsta isterišku pusmiegiu, aš švelniai sustabdau savo Arklius, prispaudžiu pirštą prie lūpų ir įsitempiu, kad nuščiūtų Visa Kas. Ir aš net žodiškai pajuntu: Aš laiminga (ššššš - labai labai tyliai…). Tačiau kaip tik tada ji dažniausia vėl pašoka vilioti ir rėžti. Ir aš iš tiesų suabejoju.

Kartais man atrodo, kad mūsų visgi ne tiek viename (Siela, Protas, Abejonė, Aš…), kad yra dar dešimtys kažko, mūsų plutos giminaičių, kuriuos prikeliu ne tik aš pati. Juos išbudina ir kitų balsai. Nori nenori.

Pažinimas? Kaskart susižiūrėjus su Siela, suuodus ponui Protui, aš nusipurtau ir veju šalin smulkmenišką suvokimą apie save (kuris dar skaldo, o aš nemoku jo prisijaukinti). Čia pat pripuola ir Abejonė šaltais gundančiais pirštais! O kur dar Sąžinė ir Baimė… Mūsų tikrai ne tik tiek. Mūsų daug daugiau manyje. Ir kol mes visi neišraitojam savo dienos porcijų, delne taip ir gniaužosi Vakaras.

Pradžioje jis kaip ūgtelėjęs kūdikis, žaismingai šypsodamasis, lyg tuoj tuoj įvyks kažkas neįtikėtinai jaudinančio, naujo. O paskui, kai vyksta tik manęs (mūsų) kalba arba tylėjimas manyje (mūsuose), nusivilia. Vėliau ir lūpą patempia. Stovi kaip įsišaknijęs vietoje ir viduje nerimastingai laukia. Kol kas išleis.

Atveriu delną ir nupučiu.

Ir ne tik tiek tų saviskaldos arba saviskaidos narių mano vienos minioje. Jų daug daugiau.