Gyvenimo „Tango“

/ Kartais tikros istorijos atrodo tokios neįtikinamos, kad pradedi tikėt pasakom. Manęs prašė, kad kai viskas baigsis, papasakočiau. Kad būčiau vienas iš tų rasos lašelių, tik kitoks... /

Ant kopų žmogus... vežimėlyje. Žvelgia į jūra. Ar tai jūra žvelgia į Jį. Abiejų akys užmerktos. Tik blakstienos virpa. Nenuspėsi bangų mūšos, nenuspėsi minčių liepsnos. Tai gęsta, tai vėl kyla. Net ir paukščiai pritilę, pažemiais skraido. Tik lietingas vėjas diena iš dienos atneša po pliūpsnį vandens į širdies liepsną. Tąsyk ji nebijojo jokio vandens. Dabar... Reikia nugalėti baimę! Arba baimė nugalės Jį. Vis tiek tas pats galas. Bet jei jau išeiti, tai pakelta galva. Taip Jo senelė sakydavo.
Tada Jis turėjo merginą. Labai gražią ir gerą. Jie mylėjo vienas kitą. Netgi būdamas ne toks kaip visi, Jis jautėsi be galo svarbus. O Ji sakydavo, kad todėl ir myli, todėl ir patinka, kad kitoks. Ir pasaulyje atrado tai, ką jautė turį tik Jie, vienui vieni. Tokie ir buvo. Savo svajonėse, sapnuose, kuriamose pasakose. Jie niekada nėjo į kiną. Patys jautėsi aktoriais. Vaidino vienas kitam. Taip, tai nebuvo pripažintas menas, bet Jiems tai buvo šventa. Jis grodavo bandonija. Tango skambėdavo be galo aistringai. Kartais pro sudrėkusias Jo lūpas išsprūsdavo dejonė, tokia artima Tango. O Ji... pasileidusi plaukus, muziką atvaizduodavo šokyje. Tamsiomis pėdkelnėmis aptemtos kojos judėdavo be galo grakščiai, Ji – aistringai. Prakaituotas kūnas kvepėdavo jazminais. Jų lūpos dažnai būdavo arti, bet niekada kartu. Jos rankos slysdavo kaklu, vis žemyn, žemyn... Pauzė. Piacola mėgdavo tokias dangiškas akimirkas. Nespėji net atsikvėpt, ir šokis tęsiasi. Jo rankos glamonėdavo Ją muzikos garsais. Jos lūpos tardavo Jo vardą. Tais momentais Jis Ją turėdavo... Aistringas šokis nunešdavo Juos ten, kur niekas niekada nėra buvęs.
Ji išeidavo. Vakarais, kai žvaigždėtas dangus. Jis laukdavo. Žinodavo – grįš. Bent vieną naktį per savaitę praleisdavo skaičiuodami dangaus akis. „Šiandien tik pirmadienis. Dar bus žvaigždėtų naktų... “ mąstydavo Jis. Ir taip diena iš dienos, kol ateidavo Ji. Taip gavosi, kad laukdavo tik Jis. Ji buvo prašiusi, kad neieškotų. Pati pas Jį ateisianti. Ir laukdavo. Tikėjo. Tik vienas vakaras buvo kitoks, nei visi. Tądien Ji pasakė, kad išvažiuoja. Už jūros. Gavo darbą. Pasistengs kuo greičiau grįžti. Užsidirbs ir Jie vėl galės šokti, tik jau Dviese... Tas malonumas daug kainuoja. Bet Jie labai, labai pasistengs. Jis sutiko įgyvendinti svajonę – šokti Dviese...
Praėjo metai. Jau įpusėjo antri. Nesinaudodavo internetu. Rašydavo taip, kiekviename voke atsiųsdami po kaštono lapelį. Netgi žiemą... iš anksto pasiruošdavo. Kaip miško gyvūnėliai renka uogas žiemai, taip ir Jie – rinkdavo kaštonų lapus abiejose jūros pusėse. Mažai rašė apie darbą. Sakė, kad sekasi neblogai, bet reikia dar šiek tiek kantrybės, kad pasiekti tikslą. Kol būdavo dviese, Jis retai galvodavo apie save. Jis jautėsi lygus, netgi aukštesnis už kitus. Bet pasilikęs vienas šioje jūros pusėje, norom nenorom pradėjo slopti. Mintys nebešviesdavo taip stipriai, kaip žvaigždės danguje. O ir pačios žvaigždės būdavo ne tokios ryškios. Gal todėl, kad Jie nebežiūri į Jas? Kartu nebežiūri... Ne vieną naktį Jis prasėdėjo užvertęs galvą vardydamas norus, kad atsitiktinai krentančiai žvaigždei kliūtų nors vienas troškimas. Iš tiesų, jis vienintelis ir tebuvo. Pamiršo savo svajonę. Susikūrė kitą. Tuo metu svarbesnę. Vieną dieną nebegavo laiško. Atėjo po keletos dienų. Laiške nebuvo apie tai užsiminta. Todėl pagalvojo, jog laiškanešys vėlavo. Gal sirgo... Po savaitės vėl tas pats pasikartojo. Bet laiške ir vėl nieko nebuvo. Gavęs trečią laišką Jis perskaitė, kad už jūros daug geriau, kad Jis turi būtinai Ją aplankyti. Aplankyti visam! Nes ten kitaip žiūri į tokius kaip Jis. Bet... argi Jam reikėjo kitų?.. Tačiau suprato, kad Ji teisi, kad negali įkalinti Jos ir savęs. Pradėjo ruoštis.
Nuo vaikystės gerai žaisdavo šachmatais. Nesididžiavo tuo. Netgi nedalyvaudavo varžybose. Jam tai buvo šaunus laiko praleidimas. O vaikystės draugai veržte veržėsi į visokius konkursus, tik su Juo niekad nežaisdavo. Jis buvo kitoks! Ir dar... visada prieš juos laimėdavo. Nesistengdavo, bet taip išeidavo. Ir dabar... praėjus tiek metų, Jis pirmą kartą pagalvojo, kad atsirado šansas. Vyksta rimtos tarptautinės varžybos. Būtent ten, kur Jo mylimoji. Jis dalyvaus! Labiau dėl to, kad pamatytų Ją, nei dėl to, kad laimėtų. Prasidėjo... Net nepajuto, kaip praėjo tie treniruočių mėnesiai. Susirado vieną dėdę. Turtingą. Dėdė nelabai noriai su Juo bendraudavo, bet vis tiek davė pinigų. Gal dėl to, kad Jis kitoks...
Ir štai atėjo ta diena. Stiuardesė Jį išvežė iš lėktuvo. Jis žinojo, kad Jį pasitiks prie pagrindinio oro uosto įėjimo. Širdis tai plakė, tai stojo. Po tiek laiko Jis pamatys savo šokančią žvaigždę! Žvilgsnis klaidžiojo tarp žmonių. Be pėdsakų. Staiga vienas jaunas vaikinas pamojo ranka. Nusišypsojo plačia, akinančia šypsena. Tokia šypsena sužavėtų bet ką. Užkrečianti. Bet Jis buvo ne toks kaip visi. Žinoma, Jis taip pat šyptelėjo. Draugiškai, mandagiai. Jaunas vaikinas slėpė akis. Saulė kepino. „Matyt visi čia tokie, vengiantys pažvelgt į saulę“ pamanė Jis. Nepažįstamasis prisistatė kaip Jo draugės bendradarbis. Ji šiuo metu negalinti atvykti, todėl paprašiusi, kad pasirūpintų ir nepaliktų Jo vieno. Žadėjo, kad Jiedu susitiksią prieš varžybas, pastato fojė. „Matyt, daug darbo turi, labai dėl Mūsų stengiasi“ pasiguodė Jis sau. Ir pažadėjo, kad per varžybas taip pasistengs, kad Jai nebereiktų ilgiau čia būti ir galėtų grįžt ten, kur paliko tas nesuskaičiuojamas laimės valandas... Bet Ji nepasirodė ir fojė... „Na, gal nespėjo atvykti... “ Jis dabar padarys viską, kad nebereiktų daugiau kankintis.
Jau pusė metų, kaip Jis grįžo iš už jūros. Jau pusė metų, kaip Jis kasdien skaito su didžiuoju prizu įteiktą raštelį nuo slaptos gerbėjos. SLAPTOS GERBĖJOS!!! Tai buvo Ji. Jis atpažintų Jos raštą užsimerkęs, vien pirštais liesdamas parkerio paliktus įspaudus lape! Jau pusė metų, kaip Jis nepakėlė galvos į dangų... Jau pusė metų, kaip jokia Jo svajonė nėra skirta nė vienai krintančiai žvaigždei. Ir Jis nusprendė!
Paskutinei šachmatų partijai labai ruošėsi. Apgalvojo kiekvieną varžovo, paties Likimo, ėjimą. Išsirinko lentą. Ne tokią, kaip visos šachmatų lentos. Toje lentoje tebuvo vienas langelių stulpelis. Ilgas, ilgas, užsisukantis kažkur už tolumoje stūksančio miškelio. O langeliai buvo pailgi ir siauri. Tokie siauri, kad Jis su savo gyvenimo kėde užimdavo kelis langelius. Iš šonų ši šachmatų lenta buvo apkalta geležiniais strypais. Ilgais, ilgais, taip pat išnykstančiais už to paties miškelio. Jo gyvenimo ratai nesiekdavo tų strypų (buvo per siauri). To Jam nė nereikėjo – Jis gi ne žmonių vežiot čia atvyko. Žmonės patys pas Jį atvažiuos. Pažiūrėti koks Jis nuostabus žaidėjas. Pirmieji pamatys vairuotojai. Bet tai dar ateitis. Dabar reikia darbuotis. Pradėjo ruoštis vidurnaktį. Niekas negalėjo Jo matyti, nes kitaip varžovas būtų atspėjęs Jo būsimus ėjimus. Ant abiejų strypų lygiagrečiai išdėliojo šachmatų figūras: pėstininkus su pėstininkais, rikius su rikiais, žirgus su žirgais... Dešinėje buvo baltosios figūros, kairėje – juodosios... Visa ši kariauna užėmė apie šimtą metrų. Ši partija bus ypatinga! Netradicinė lenta, šachmatai išsirikiavę kiek kitaip, ir viena figūra daugiau – Jis Pats! Jis buvo paskutinis. Be baimės žvelgdamas į priekį, kaip ir per visas varžybas, ir laukdamas pasirodant varžovo. Buvo dar naktis. Jis nežiūrėjo kaip blėsta žvaigždės. Niekada nebežiūrėdavo. Jis laukė. Kaip per paskutinį teismą, įsitikinęs savo teisumu. Matė, kaip pamažu kyla teisėja – saulė. Jautė, kaip renkasi liudininkai – rasos lašeliai – paliudysiantys žmonėms kokia galinga buvo kova. Kokie lygiaverčiai buvo varžovai: Likimas ir Jis!
Prasideda. Iš už miškelio pasigirdo nuožmus varžovo kojų trepsėjimas. Jis tolydžio vis garsėjo. Oras suraibuliavo nuo to garso. Rasa suvirpėjo nuo jaudulio. Saulė trumpam prisimerkė. Ūkdamas ir bandydamas Jį išgąsdinti,  varžovas puolė į ataką. Net neliesdamas kojomis žemės, Jis jautė kaip dreba visa šachmatų lenta. Kaip viską aplink užgožė tas neperrėkiamas varžovo karo šūkis: tū-tūūūū... „Taip. Tai Aš“ bebaimės ištarė Jis. Matė, kaip krito pirmosios Jo kariuomenės gretos. Priešininkas pasirodė išties labai stiprus. Pats stipriausias! Su tokiu Jis dar nebuvo kovojęs. Ir nekovos. Tik bebaimiu ir savimi pasitikinčiu žvilgsniu pasitiks Likimą, žiūrėdamas tiesiai jam į akis. Į tą vieną, didžiulę, kuo arčiau, tuo labiau į didelę žvaigždę panašią akį. Kiekviena Jo armijos kareivio žūtis priminė po vieną nuostabią dieną, praleistą kartu... Dabar matė, kad kiekviena šachmatų figūrėlė nusineša Jų nepakartojamus prisiminimus ten, iš kur niekad nebesugrąžinsi... Viskas vyko taip lėtai. Varžovas buvo labai greitas, bet Jam visa ši kova truko kaip naujas gyvenimas. Gyvenimas skirtas ištrint, sunaikint prieš tai buvusį... Matė, kaip krinta paskutinės eilės Jo vaikystės palydovų. Kaip varžovas nelėtindamas greičio dar kartą sušuko karo šūkį: tū-tūūūū... Jis, įtempdamas rankų raumenis, atsitraukė per vieną šachmatų lentos langelį atgal... tik tam, kad spėtų ilgiau pažiūrėt varžovui į tą vieną, negyvą akį. Tuoj suskambės Pergalės daina... Paima ant kelių padėtą bandoniją... pasigirsta Tango garsai...