ateinu į bažnyčią,
prisėdu.
Vasarą
juk
saulė spigina kaip išprotėjusi.
Rikiuojasi davatkos
kantriosios
laukdamos
ko?
komunijos iš jauno kunigėlio.
Prigulu ant klaupto,
užsimerkiu,
galvoju
kaip?
jie sietyną taip aukštai pakabino.
Pradedu snūduriuot,
užknarkiu,
seilėjuos
nes
esu kialulė dievu nebetikinti.