Juodkrantės ragana

ant aukšto kalno
vienatvę skalbiu
kad nesutepta
išliktų
į vieną ausį
man jūra dainuoja
į kitą
marios šnabžda
pasakas

ant aukšto kalno
aš svečių laukių
vaikų
kuriuos
manimi gąsdina
ir tavęs
prieš pasakų milžinus
kovojančio

ant aukšto kalno
tu manęs ateisi
gabalais sukaposi
ir pavėjui išbarstysi
stebėsies
kai akmenys
žmonėmis
neatvirs

o aš
jūros puta virtusi
tau po kojomis
gulsiu