dangus – tai dievo suknelė

*
sidabro gyslelėmis raizgos ant riešo voratinklis
rankai link veido plaukiant sruogų upe tarp pirštų
sulėtintai kol atidengia šypseną – grakštų luotelį –
ak nežinau kas irkluoja tavo šypseną – aš tik plaukiu
pavėjui – saulė spygteli sidabro giją nutvėrusi
prisimatuoja mirkt blykst ir paleidžia – tada ir anku
lyg ėriukas žiūrėdamas į fotoblykstės bedugnę –
negi galiausiai atgimiau pasaulyje kur kiekvienas
išskleistas vabzdžio sparnelis sustingsta nelyg inkliuzas
gintarinėje vasaros sagėje

**
minkšti lietūs nušniokščia luotelį siūūūūūū–buodami
ir pirštai paliečia kaktą debesų eskadrai linguojant
į vėjais užklotą lygumą kurioje įsispaudę miestai
nei gaisrų čia nei maro – į širdį į tavo civilizaciją
be matuoklių ir kastuvėlių be skiemenų ir apynasrių
visada prašom – sakai – į užpustytą senovinį miestą
apkasuose užmaskuotą kad rastų ne bet kas –
tik vilčių ir gyvačių kerėtojai

***
mano mintys – turistai be namų ir be tikslo – drugiais
virš kraštovaizdžio nuplazda lotyniškos saulės verpetuose
alpdami ir dainuodami dangus – tai dievo suknelė
smėlis kojas sukanda nelaikyk dar neinu – dainuosiu
dangus – tai dievo suknelė kol tavo plaukai plasnos
lyg paukščiai į mano veidą nesišypsok – fotografuoju
nešiosiuos tave ramią lyg vakarą ežero vystykluose
suvyniotą kaip kūdikį

****
vorų siūleliai nuo riešo atsimezga blyksteli darkart
ir nusekam žvilgsniais jų lengvą plevenimą
į dangų į dievo suknelės iškrakmolytą mezginį –
toliau geriam kavą lyg nieko niekada nenutiktų
brendant nelyg inkliuzams per giedrą vasaros gintarą
per nematomą poligoną kareiviai išmainę karą
čigonų rajono turgavietėj į burtą – iš delno ir tirščių
sužinom gerą naujieną – mums lemta dainuoti
ir nieko nieko neveikti – dainuojam tol kol atitaria
gintarinio miesto ginklai ir skambios fontanų salvės –
nes kas belieka kai vasaros šitiek sklidina 
                                                        – nors prigerk