Sumirkę Metelių dugne
dienų preliudai.
Gojelių šienpjoviai
pažadins žiogus,
ir meldų kuždesį
girdės žaginiuos dobilai.
Avietėm nusaldintas
tavo lūpas
bučiuos vėjo gūsiai,
o gulbių skrydis
virš kasdienybės
subtiliu žavesiu išsiskleis.
Apgirtusi nuo liepų kvapo,
jaudulio audra plaikstais-
mėlynai ežero ramybei šypsais.