Prisimenu kaip šį pasaulį Dievas vakar tvėrė.
Pas Cezarį dienas į kalendorių kroviau.
Ryte pro lukštą išlindau. Į brastą slinko žvėrys.
Pas žmones pasukau - vis tiek arčiau vergovės.
Į šį pasaulį myniau pėdas, lopšį broliui spyriau.
O tuoj jau spardžiau nuoskaudas - atgal jos kirto.
Kai išėjau, apsiverkė gimtos sodybos vyriai.
Dešimtmečius tirpdžiau: iš trečio į ketvirtą.
Iškilęs į pakalnę nudardėjau Dievo noru.
Bandžiau kely sustoti. Net prisėst neleido.
- Sėdėsi dar, - ramino gi vidinis prokuroras.
- Tada, kai laikrodis grotas nukals ant veido.
Brendu paklausti upę. Priešais eros srovę.
Ar kitame krante pas žvėris liko gėris?
Ar Cezariui naktis į kalendorių kroviau?
Ar pavargau, kai Dievas šį pasaulį tvėrė?