Aš mažas strakutis. Nerimstu nuo pat ryto. Gyvenu vieną dieną. Ir taip jau virš dešimčių metų. Išsigąstu kiekvieno, kuris kažką man traukia iš ratų. O juk taip nesunku ramiai pasedėti, pažiūrėt į tave iš toli, taip toli.
Aš be batų.
Nedrįstu eiti basas. Gal ir gražus, ir balsas neprastas. Bet tu taip toli, taip toli, kaip iki jūros arkliukui bijančiam smėlio.
Ant nugaros man parašė - niekadėjas.
Ir dėl to tu dar toliau, taip stipriai toliau, kad net galva apsvaigsta kai žingsnius sukaičiuoju. Bet gal visgi.. juk aš ne einu, aš - šokuoju!