ąžuolas

mano tėvas pasodino ąžuolą. kad visi darbai būtų baigti iki galo. nors paskutinio lango į namą taip ir neįdėjo. ir su vaikais kažkaip ne iki galo - tik mane teturėjo. mane - nei šiokią nei tokią. ne sūnų. jis visada norėjo sūnaus. mačiau jo akyse. o motinai buvo vis vien.

mėgdavau sėdėti po tuo ąžuolu. ir galvoti, koks šaunus buvo mano tėvas. nors vieną darbą padarė taip, kaip pridera. visi kiti darbai, jam krisdavo iš rankų. viskas jam krisdavo iš rankų. tik aš ten išsilaikydavau. niekur taip saugiai nesijaučiau, kaip tėvo rankose.

kai buvau, maža, tas ąžuolas buvo tik ąžuoliukas. dabar aš jau didelė, bet jis vis tiek dar liko ąžuoliuku. na, gal kiek storesniu, nei buvo. sedėdama prie jo, jausdavausi vyresnė. didžiuodavausi prieš jį. kalbėdavausi su juo. kartais net norėdavau su juo susimušti. nes jis man niekada nepritardavo. ošdavo savo nepasitenkinimą ir tiek.

tėvas man aiškino, kad tai tik vėjo žaismas. kur tau. aš aiškiai jaučiau jo nepasitenkinimą. mano poelgiais. nors kartais jis didžiuodavosi manimi. lyg koks vyresnysis brolis. o vyresnio brolio aš visada troškau. arba jaunesnio. arba sesers. kai vis dar tikėjau gandro pasakomis, vis trokšdavau užsilipti iki kokio gandralizdžio ir pati, savavališkai, pasiimti vaiką mano mamai. geriau berniuką - mano tėvas visuomet norėjo sūnaus.

dabar vėl sėdžiu po ąžuolu. mano vyresniuoju broliu. atėjau dar kartą išklausyti jo nepritarimo. bet giržiu tiktai liūdesį. galėtų jis mane išbarti, pasijausčiau geriau. o dabar - tik liūdesys.

pardaviau aš tave, mano broli, pardaviau. noriu gyventi mieste. tam reikia pinigų. tad ir pardaviau tave. ir savo tėvo namą, kuriame jis taip ir neįstatė paskutinio lango.

atleisk.