Vakaras sodžiuj

Jau vakaras dygsta, delčiom nuskambėjęs,
nutapęs variu natiurmortą dangaus,
palietęs alsavimu šildančiu vėjo
apgaubia ir mus. Su gyvybe medaus

atskrieja bitukė, jauki ir mažiukė,
sudūzgia lopšinę, kaip moka tik ji,
ir dingsta - pradingsta. Migla, o gal rūkas
atplaukia ir šnabžda, niūniuoja. Jauti,

kaip plepa mieguistai ramunių būrelis,
kaip kvepia jacintai vėsos užburti...
Tik duria kažkas praeity, kad net gelia,
Pabunda. Graudu - neramu atminty...

Ir šnara kažkas, lyg ateiti norėtų,
tik žingsniai susigeria tako gelmėj,
lyg šauksmas tylus širdyje dar skambėtų,
nuslopęs ir dingęs. Ne miško tankmėj.

O svaigsta mintis nuo lelijų skaidrumo,
ir vėl užliūliuoja žydrynė dangaus,
svirplys uždainuoja prie nuosavo rūmo,
dar čirškauja paukščiai, gal kartais sugaus

mažytį išlydyto aukso lašelį,
kai tirpsta saulutė tarp parko klevų,
taip viskas gražu... Bet ir žodžiai negali
sustoti taip pat, prie šitų apžavų,

nemoka nupasakot, gal ir nereikia,
akimirkos tikros, jos keri savim,
kiekvienas atodūsis šilumą teikia,
kai tyliai mąstai. O giliai atmintin

įsirėžia viskas - gal netgi per stipriai
ir sukas galva nuo jaukumo gausos,
kai strykteli medin - gracingai ir vikriai
gyvūnas kažkoks. Juk palaima gamtos

numaldo taip švelniai žaizdas po audrų.
Ir sėdi pavėsy laimingas, džiugus,
"Atmink", - dar sušiugžda kažkas. Jau ramu,
Pakyli, žengi.
Vakare.
Į namus...