Dar pypkė rūksta

Dar nematau aš jo. Girdžiu atkosti pokariu           
Į dulkes kelnių lopą spjauna. Kaip tada darbadienį. 
Jis dievą užkalė. Bet bumba kaip per poterius.
Davatkomis raukšles suklupdo. Išrišimą žadina,

tabako dūmams angelus išraičius kertėje.
Dantis pasėjęs, pjovęs skausmą. Lūpos čiaupia pragarą.
Pričiaudi delno pievas. Nuostolius įvertina.
O žvilgsnis kinko juodus debesis. Kaip šluotą ragana

Joninių naktį. Gimė trys. Jam Jono teko vaidmenys.
Tie broliai dar anksti paliko sceną. Virto giriomis.
O jis eglyną gavo papiroso raidėmis
po kelnių siūlėm. Batais į šviesiausią vietą spiriamas

nukrito į gyvenimą, ne kalendoriuje.
Dienas, metus ištirpdė kaip į skrandį lašinius.
Vaikams miglas kabino. Eglėms tylą porino.
Ramybę rydamas, atkąsdavo graudumo pašiną,

seniai pasėtą. Dygusį, bet nesužėlusį.
Lazda vedle pavirtusį – vos kelią spėja rodyti.
Kiek kartų jis į šiandien rytą bristi kėlėsi 
pypke tarp debesų pašauto išlikimo žodyje?

Dar nematau aš jo. Girdžiu šlubuojant vakarą.
Išėjusį sugrįžt ratu. Dūmu senu sulopytą.
Į delną  krenkščia. Žvilgsny degantis ugniakuras
metus nusiskina, kur kapines bučiuoja lopeta.