tik prie Tavęs, prie beprotės,
kaip aštuonkojis, sepija, dėlė
priglusiu
paraudusiom
akim ieškosiu
bėgdamas nakty
atvinguriuosiu gyvate
pro lango plyšį mėnesienoj
tarsi rūkas
įplevensiu
tik vieną mirusią -
Tave galėsiu pabučiuot
ir kaukiant bėgt kapan
suvalgius nuodą
saldžiai kartų - vyšnią pilnoj
cinamono lėkštėj