Apie Jį

Skiriama pačiai pirmai laimėtojai

    Kartais žmogui norisi lėkti. Be tikslo. Be vilties. Be kitų žmonių. Tiesiog greitai lėkti.
    Sukdamas eilinį ratą jau pats nebeatsiminė jų skaičiaus. Buvo užsibrėžęs sužinoti, kiek sugeba nubėgti. Dabar jautė tik beprotiškai skaudančias kojas. Ir kažkas lyg peiliu dūrė dešiniajame šone. Šis skausmas pamažu užpildė visas mintis. Galų gale įveikė ir visą kūną. Skaudėjo visa. Sustoti nesiruošė. Skausmas pamažu nyko. Virto nenusakoma būsena. Tiesiog įaugo. Jis jau net neatsiminė kitokio jausmo. Pats tapo buku žudančiu skausmu. Galvoti nebeįstengė. Akyse vis tamsėjo. Iš pradžių atrodė, kad viską aplink apėmė vienodai juodai mėlyni audros debesys. Prarijo viską. Medžius. Namus. Žmones. Paskui buvo tik juoda. Juodai juoda. Sustoti Jis nesiruošė. Negalėjo. Griuvo. Išnyko.

    Sapnavo keistą sapną. Stovėjo ant begaliniai aukšto skardžio krašto. Didžiai susižavėjęs stebėjo siaučiančias, į kranto uolas besidaužančias vandenyno bangas. Jeigu paklaustum, ką tuomet galvojo, atsakytų, kad niekada daugiau galva nebuvo tokia tuščia. Tokia blaivi. Vienintelė mintis — vandenynas. Net pats nepastebėjo, kaip atsidūrė vandenyje. Pajuto, koks yra bejėgis. Visiškai niekas. Kur nešė, ten. Kur plakė, ten. Nebandė priešintis. Nenorėjo. Nei šalčio, nei baimės, nieko. Tik vienintelis jausmas — kaip tai yra gera. Kaip nuostabu. Rodėsi, rado savo stichiją. Pagaliau, po šitiek beprasmių metų, rado namus. Gyvus namus. Suaugo. Su vandeniu. Su vėju. Su bangom. Su kraupiai klykiančiom žuvėdrom. Suaugo visiems laikams. Jokio realaus praradimo. Tik didžiulis palaimos ir pagaliau rastos prasmės jausmas. Matė save. Tyliai ir smalsiai stebėjo save. Matė, koks mažas, koks miniatiūrinis yra. Toks mažas tuose baltuose pursluose. Nepastebimas. Žinojo, kad tas, kuris ten blaškomas, yra jis pats. Jis. Ir niekas kitas. Nė truputėlio negaila. Nė kiek. Tik gera. Pagaliau įvyko tai, ko šitiek laiko troško! Pagaliau yra ten, kur visad norėjo būti. Pagaliau yra tas, kas svajojo būti. Maža smiltelė begaliniam vandenyne. Taip gera. Visiška pilnatvė. Iki šiol nepatirta pilnatvė. Kaip dabar gera. Kaip stipriai gera. Matė save skęstantį. 
    Tada Jis gyveno devyniolika.

    Pabudęs anksti ryte dar kartą  įsitikino, kad tai, ką daro kiti, yra visiškai beprasmiška. Žinojo vienintelę visko prasmę. Savo ligą. Savo žudančią ligą. Nebandė su ja gyventi. Nemokėjo. Gyveno Jis. Ir Jame gyveno liga. Jam buvo sakyta, kad jei jausis taip, kaip jaučiasi dabar, būtinai kviestų gydytoją. Nė velnio. Dabar Jis jaučiasi išskirtinis. Visą gyvenimą troško skirtis. Įsivaizdavo išsiskiriąs. Kai lydavo. Manė, kad lyja Jam vienam. Nė velnio. Kai tai suprato, nenustebo. Kas nors nuolat iš Jo viską atimdavo. Žaislą. Knygas. Pinigus. Meilę. Atėmė ir tąkart. Nesipriešino. Dabar darėsi išskirtinis. Sirgo.
 
    Sulaukė svečių. Atėjo ji. Iš pradžių tylėjo. Paskui ji kalbėjo. Kalbėjo. Daug kalbėjo. Paskui pyko. Vėl tylėjo. Verkė. Jis įsivaizdavo nuo ligos kurstąs. Buvo įsitikinęs, kad temsta akys. Todėl tik gulėjo. Žiūrėjo į lubas. Nekrustelėjo nė raumuo. Tylėjo. Tik tylėjo. Ji išėjo.

    Tada ji sakėsi norinti išgirsti kaip šviečia saulė. Iš pradžių patekanti. Po truputėlį kylanti. Kylanti. Pasiekianti zenitą. Šviečianti. Pavargstanti. Pradedanti ristis žemyn. Besileidžianti. Galiausiai nusileidusi.
    Jis prašė išmokyti mylėti. Išmokyti patirti. Išmokyti bučiuoti. Galbūt norėjo, bet taip ir negalėjo patikėti, kad svajonės ir sapnai pildosi. Jis naktį mylėjo. Glostė plaukus. Rankas. Kojas. Kandžiojo lūpas. Ausis. Bučiavo akis. Pirštus. Kaklą. Krūtis. Naktį mylėjo.
    Sapnavo vandenį.

    Nemanė kada nors dėkosiantis likimui. Tuo labiau už ligą. Bet buvo įsitikinęs, kad taip turi būti. Geriausia išeitis. Nes nemokėjo gyvent tarp žmonių. Nemokėjo gyvent su žmonėm. Buvo nusprendęs tapt vienuoliu. Tada pasirodė ji. Tada įsiveržė ji. Įskriejo ji. Ji. Ji! Dar nežinodamas jos, ją mylėjo. Dievino. Tikėjo ja. Ji juokėsi. Ji nuolat kvatojo. Viskas, ką Jis kalbėjo, ją juokino. Linksma nebuvo. Nesuprato. Nekentė jos.
    Jis sapnavo vandenį.

    Atėjo tėvas. Pastebėjo raudonas jo akis ir patinusius akių vokus. Suprato. Nuo ašarų. Tik vieną vienintelį kartą matė tėvą verkiantį. Kai buvo mažas. Dar visai visai mažas. Paklausė, kodėl vieni vaikai turi mamas, o kiti — ne. Tėvas nieko nesakė. Tik verkė.  Jis irgi verkė. Dabar irgi verktų, jei atsimintų, kas tai yra ašaros.  Galvojo, kad labai įžeidė tėvą. Daugiau niekad gyvenime šito neklausė. Net dabar nedrįstų.
    Tėvas paėmė Jį už rankos. Ilgai bučiavo. Ir verkė. „Sūnyti, aš niekada niekada tavęs nepaleisiu, niekada nepaleisiu, niekada... Niekada nepaleisiu!!! “ Sukūkčiojo. Jis vėl verkė. 
    Jis nuolat sapnavo vandenį.

    Vieninteliam žmogui leisdavo išvežti Jį laukan. Vieninteliu žmogum tikrai pasitikėjo. Tėvu. Nors kiekvieną dieną ateidavo ir seselė, kuri maldaudavo Jo paties labui leisti išvežti jį laukan. Tik tylėdavo. Grėsmingai tylėdavo.
    Dangus tik pilnas smulkių debesėlių. Atrodė, kažkas ten verkė baltom ašarom. Besileidžianti saulė dažė jas nevilties raudonumu.
Jis kantriai klausė tėvo. Šis nesustodamas kalbėjo apie tai, kas bus, kai Jis pasveiks. Kaip kartu grįš į savo nedidelį namelį miesto pakrašty. Kaip perdažys jį Jo mėgstama spalva. Ir kaip toliau jie dviese LAIMINGI gyvens. Keista buvo girdėti tėvą taip kalbantį. Matyti iš tikro įsitikinusį tuo, ką kalba. Ir net kartais užsisvajojus nusišypsantį. Tėvas niekada anksčiau nesišypsojo. Neverkė, bet ir nesišypsojo.
    Dar sakė, kad jei tik Jis panorėsiąs, mes mieste viską ir jie abu galės kraustytis gyventi kur nors prie jūros.
    —Ar galėsim gyvent prie vandenyno? Ant skardžio krašto?
    —Kur tik tu norėsi! Ant paties aukščiausio pasauly skardžio krašto!
    Tada Jis nustojo klausyti. Tėvas kalbėjo kažką apie parasparnį ir sklandymą virš vandenyno. Kažką apie baisiausius viesulus ir nediduką, tačiau nuostabiai tvirtą baltos spalvos jų būsimą namuką. Tik jų namuką. Tikino, kad ten Jis galės nuolat bėgioti. Ten nebus miesto švino, kuris Jam tikrai neinąs į sveikatą. Ir toliau kalbėjo. Kalbėjo vėjui...
    —Tėti, o kur mama?
    Fiziškai pajuto tėvo nutilimą. Neatsisuko.
    —Mirė.
    Žinojo, kad tėvas sako netiesą.

    Šįkart jos laukė. Atėjus netgi nusišypsojo. Ji pagalvojo, kad gal viskas geriau. Geriau nebuvo. Jis ilgai kalbėjo. Prašė. Maldavo.

    Vakare seselė atnešė laišką. Jis neatplėšęs suprato nuo ko.

      Sūnyti,
  aš per daug ją mylėjau... Per daug ją myliu, kad galėčiau apie tai kalbėti. Ji buvo nuostabi. Pernelyg nuostabi man.
  Tavo Mama mus paliko.
  Noriu, kad žinotum — ji beprotiškai Tave mylėjo.
                          Tavo tėvas

    —Tau nereikėjo jos ieškoti...
    Tėvas kaip visad buvo teisus.

    Kai į palatą įėjo moteris, Jis pagalvojo, kad tai numerius sumaišiusi lankytoja. Ji nekalbėjo, o tik žiūrėjo į Jį. Tada Jis suvokė.
    —Viena mergina sakė, kad norite mane matyti.
    Moteris pravirko. Bet verkė taip tyliai, kad atrodė, jog viskas sprogs nuo spengiančios tylos. Jis pagalvojo, kad dabar jau tikrai apkurto. Laukė šito.
    —Sūnyti...
    —Taip mane vadina tik tėvas.
    —Bet aš...
    —Mano mama?
    Moteris garsiai sudejavo. Tik dabar Jis suprato neapkurtęs, nors girdėjo ją kalbant.
    —Norėjau tik, kad žinotumėte, jog mano tėvas ir aš jus vis tiek labai mylim.
    Moteris apalpo. Daugiau Jis netarė nė žodžio.
    Dar niekad iki tol nebuvo sapnavęs dykumos.

    Ryte pasaulis pabudo be Jo.
    Pelenai byrėjo iš tėvo rankų. Iš pradžių lyg ir sukosi vėjyje. Paskui palengva nukrito į siaučiančias vandenyno bangas. Pasisupo ant vandens ir pranyko baltuose pursluose. Tėvas ir ji tylėjo. Neverkė.
    Kažkur mieste ant grindų sėdėjo moteris. Vieną po kitos rūkė cigaretes ir kūkčiojo iš skausmo plyštančia širdim skaitydama sūnaus rašytus laiškus. Jai, kurios nepažįsta.

    Miesto parke bėgte ratus suko vaikinas. Pavargęs sustojo.
    Iš juodo debesies pasileido lyti.

 


Rašyta su: Macy Gray "Time of Your Life", Dido "Life for Rent", Brainstorm "Welcome to My Country", Bob Dylan "Knokcing on Heavens Door", R. Kelly "If I Could Turn Back the Hands", Mariah Carey "Without You"