Vienkiemio Senoji

Senoji
šokit vežiman,
vikių važiuosiva!
noo, noo...
oras svirduliuoja
vienkiemio akivaizdoj
pritvinkusios
spitrios dienų vienatvės
raivosi kupetos
prieglobsty šulinio
snūduriuoja
aukštom galvom
piliarožės
viščiukai irgi
dangų ramsto
paremia
nusveria
eglės, kaštonai, beržai
ir lengva
vėl lengva mindžioti
kaip seseris pažįstamus
žolynėlius


Senoji
vaikai,
su Sarte lekiam šieno
į Pavišakį,
raktas ant lango,
pusryčiam...
atsimerkus, vien rytas
kambary
koja po kojos
laukan įkvėpti
į vakarinę pusę
laukų apsižiūrėti
žvirkeliuos
pasekti akmenis
žiū, kombainas
pakelėm atdulka
kibiruos
sklidina šulinio
šliūkšt
atsilapoja užmiegotos akys
ir katino, mano


Senoji
eikiva trobon,
ir vakaras
netruks užeit,
kss kss, Čiole...
danguj
kalnai išdygę
švendrais žemėn leidžias
vorele vidun
sugriūnam
krosniai žybsint
ir skruostai įšyla
skruostai
ir zelikas
nustriukusia uodega
po kojom mosikuoja
kvapai iš virtuvės
vakarą vaišinsim
ir girdysim
rytdienos lietum
nes lietūs nuplauna
ir žolę
akis, ir burną
skausmui
ir rankoms
grąžina jaukumą
parkritę lašai


Senoji
jūsų, vaikai,
ir su žiburiu
nerasi, nagi,
eikšiakit pyrago...
vis graži
mūsų senoji
vis gaivi