Leliai lyliai lia

Žali, salotiniai batukai
nutipena pajūriu ir rožiniais siūlais
užriša
didelę didelę šypseną
Smilgai.

Pamojuoja vėjui, uostinėjančiam
vanile kvepiančius
skruostus,
ir užsilipa į pušį.
Stebuklėlių gaudyti.
O, jie vikrūs.
Papučia uodegas ir vikriai
nustraksi šakomis.
Tik užkliūva už
Mėnulio, kuris geria mėtų arbatą.

O tada, tada
Stebuklėliai tik tyliai cypauja,
glostomi mielos mergytės,
ir leidžiasi nešami dovanų.
Bet žinai ką?

Tu pati – stebuklėlis.