Berniukas su degtukais

Pasaka pagal Hansą Christianą Juzefą van Erelicką

Buvo saulėtas liepos vidurdienis. Naujųjų metų išvakarės. Tą dieną smarkiai šalo. Miestiečiai deginosi saulėje. Aš, mažas pusšimčio metų berniukas, ėjau. Pats. Jie nėjo. Stovėjo ir laukė. Jie paprašė degtukų:
-Tai, kad dabar šviesu. Degtukų nereikia.
-Tuoj bus tau tamsu. Degtukų!.
Prisiminiau pasaką apie mergaitę, turėjusią tik vieną degtuką ir, įvertinęs savo dviejų degtukų miklumą, leidausi bėgti. Nešė mane degtukai miesto asfaltu. Jie, mano degtukų gerbėjai, bėgo nuosavomis kojomis. Pakelėje grožėjausi žydinčiomis liepomis. Svaigo galva. Kai pataikydavo jie akmenimis.  Traukiau gimtinės orą, o persekiotojai mane už kelnių. Netrukus mes vorele įbėgome į miesto stadioną.
Ėmiau sukti pirmąjį ratą. Atsistojo keliolika tūkstančių sirgalių, kantriai laukusių mūsų. Plojimai man patiko. Patikau ir aš žiūrovams. Mano persekiotojai, matyt, norėdami geriau išgirsti plojimus, nusprendė bėgti tiesiai per stadiono veją. Suūžė tribūnos. Anie susigėdo ir jau garbingai vijosi mane bėgimo taku.
Finišavau pirmas. Teko bėgti garbės ratą. Be garbės. Užlipau ant pakylos. Kad pamatyčiau kokį degtuką. Mėtėsi tik nuorūkos. Visi audringai plojo. Vieni man. Kiti mano persekiotojams. Per srėbtuvę. Įteikė man žalią laurų vainiką. Žinojo, kad aš mėgstu dėti prieskonius į sriubas.
Spaudos konferencijoje vos spėjau atsakinėti į klausimus: „Ar seniai jūs neturite degtukų? Kokiomis gatvėmis jūs atėjote į didįjį sportą? Kas jūsų pirmojo trenerio treneris? Ar jūsų treniruočių draugai dar gyvi? “. Dabar miestiečiai jau kelios savaitės neišeina iš stadiono. O aš vienas ir vienišas vaikštau basomis po vienišas miesto gatves. Snaigės negailestingai daužo galvą. Svaigina žydinčios liepos. Kiek daug degtukų galima pagaminti iš šių medžių!
Jei sutiksiu nors vieną tipą, paprašysiu degtukų.